• Nepatenkinti vaiko poreikiai
• Nepastovumas
• Vaikystėje patirta prievarta

Kai tėvai ar globėjai atstumia vaiką ir neatsiliepia į jo poreikius, užaugęs jis gali tapti emociškai atsiribojęs. Tai reiškia, kad žmogus vengs artimų ryšių, jis save saugos norėdamas išvengti atstūmimo, kurį patyrė vaikystėje ar net kūdikystėje. Toks žmogus visada išlaikys emocinį atstumą, nes jausis nesaugus ryšyje su kitu žmogumi. Jis gali slėpti jausmus, turėti daug paslapčių, nepriimti kitų žmonių emocijų. Jam nepatinka prisilietimai, intymumas. Labai dažnai šie žmonės labai savarankiški, mėgsta būti vieni, užsiblokuoja nuo kitų žmonių emocijų. Su jais sunku gyventi, nes jie visą laiką yra atsiriboję, jiems labai sunku pasakyti: „aš tave myliu“, netgi jei jie tikrai myli. Ekstremaliais atvejais taip bijo atstūmimo, kad lieka pasyvūs, užsidarę, nekuria naujų projektų ar negeneruoja idėjų.

Jei vaiko tėvai ar globėjai vieną akimirką yra mylintys, globojantys ir atsakingi, o kitą – šalti, atstumiantys, ignoruojantys, vaikas užaugęs gali visą laiką jausti nerimą ir nesaugumą. Tokie žmonės trokšta labai daug artimumo, intymumo, jie be galo stipriai prisiriša prie kito žmogaus, gali būti linkę į paranoją. Jie stebi ir jaučia kiekvieną partnerio judesį, jo nuotaiką ir požiūrį į jį. Jam nuolat reikia meilės įrodymų, kurie nuramintų vidinį nerimą. Jų nuotaika dažnai svyruoja, jie jaučia, kad yra labiau atsidavę savo partneriui, nei jis jam, dažnai turi žemą savigarbą.

Kai žmogus, kuris turėtų mylėti ir globoti, skriaudžia, vaikas giliai savyje nusprendžia, kad niekuo negali pasitikėti. Tai pati didžiausia trauma, nes šį sprendimą, priimtą vaikystėje, yra labai sunku pakeisti. Tas suvokimas sukuria artumo baimę. Jis sukelia nepasitikėjimą savimi, tokie žmonės galvoja, kad jie yra netikę, neverti, tikra meilė jiems yra kažkas neįmanomo. Jie nepasitiki partneriu, yra emociškai uždari, neleidžia sau įsisąmoninti savo jausmų, nes jie gali per daug skaudinti. Jie tarsi užsidaro į stiklinį bokštą, kuriame jaučiasi saugūs ir kur niekas negali jų pasiekti.

Jokia vaikystės trauma nėra permanentinė

 Kaip išgydyti santykius nuo vaikystėje patirtų traumų?

1.Pirmiausia žinoti, kad vaikystėje patyrėte tokią traumą. Dažnai žmonės neprisimena, arba nenori prisiminti nemalonių patirčių. Todėl žinoti tai jau yra labai didelis žingsnis.

2.Save stebėti: kaip reaguojate ir kokią įtaką jūsų reakcijai turi jūsų vaikystėje patirti išgyvenimai.3.Kalbėtis su partneriu apie savo vaikystę taip pat yra labai gera terapija. Jei jis žinos, kad jūs vaikystėje patyrėte tokią traumą, į jūsų reakcijas galbūt reaguos kitaip, galės priminti jums, iš ko tokia reakcija kyla. Du mylintys žmonės gali padėti vienas kitam žinodami ir suvokdami vienas kito vaikystėje patirtas traumas.

Tyrimai rodo, kad nors vaikystėje patirtos traumos gali pakeisti smegenis, tačiau tai taip pat rodo, kad smegenys yra lanksčios, jos gali prisitaikyti prie naujų sąlygų. Vien žinojimas apie savo traumą, ramybės ir kantrumo praktika gali padėti išgyti. Viskas yra įmanoma.