Ar galima padėti žmogui, kuris pats nieko nekeičia?

Trumpas ir nepatogus atsakymas – ne.
Galima palaikyti, būti šalia, išklausyti, bet neįmanoma išgelbėti žmogaus, kuris pats nepasiryžęs judėti.

Kai žmogus ilgą laiką gyvena toksiškuose santykiuose, nuolat stokoja pinigų, jaučiasi bevertis ar auka, jis dažnai įsitvirtina vidinėje pozicijoje: „Man taip jau lemta“, „Nieko nepakeisi“, „Aš neturiu jėgų“, „Vis tiek nebus geriau“.

Ši būsena – ne tinginystė ir ne silpnumas. Dažnai tai išmoktas bejėgiškumas, kai žmogus tiek kartų nusivylė, kad nebenori net bandyti. Tačiau čia slypi pavojus: bet koks išorinis gelbėjimas gali tik sustiprinti šią būseną.

Jei mes viską darome už jį: sprendžiame jo problemas, finansuojame jo chaosą, nuolat guodžiame, bet nekviečiame prisiimti atsakomybės ir taip tarsi netyčia palaikome jo nejudėjimą.

Kaip padėti, jei tavęs neprašo?

Pirmas žingsnis – gerbti kito žmogaus vidinę teritoriją. Pagalba, kurios neprašo, dažnai virsta spaudimu, kritika ar net moralizavimu, nors ketinimas buvo geras.

Tikra pagalba be prašymo gali būti tik viena – buvimas šalia: be pamokslų, be sprendimų siūlymo, be „aš žinau, kaip tau geriau“.

Kartais pakanka pasakyti: „Aš matau, kad tau sunku. Jei kada norėsi pagalbos – aš šalia.“

Ir sustoti.
Ne traukti, ne stumti, ne įtikinėti.

Tai reikalauja daug vidinės brandos, nes mums patiems sunku būti bejėgiškiems stebėtojams. Tačiau ne kiekviena kova yra mūsų kova.

Pagalba ar kontrolė? Plona riba

Labai svarbu atskirti: ar aš padedu, nes žmogui to reikia, ar padedu, nes man pačiam nepakeliama matyti jo skausmą.

Kartais noras padėti kyla iš mūsų pačių baimės: būti paliktiems, jaustis kaltiems, prarasti artumą.

Tuomet pagalba tampa savotiška kontrole: „Aš žinau, kaip tau reikia gyventi.“

Tikra pagalba niekada neatima iš kito žmogaus jo pasirinkimų – net jei tie pasirinkimai mums atrodo klaidingi.

Kada žmogui būtina kreiptis į specialistus?

Yra situacijų, kai artimojo buvimo nepakanka. Specialistų pagalba būtina, jei:

• žmogus ilgą laiką gyvena beviltiškumo būsenoje;

• nuolat kartojasi depresinės mintys;

• atsiranda savęs žalojimo ar savižudiškų minčių;

• jis negeba funkcionuoti kasdienybėje;

• priklausomybės, smurtiniai santykiai ar finansinis chaosas kartojasi metų metus.

Svarbu suprasti: kreiptis pagalbos – ne silpnumo, o brandos ženklas.
Ir kartais didžiausia pagalba, kurią galime suteikti, – paskatinti ieškoti profesionalios paramos, o ne patiems tapti gelbėtojais.

Kaip būti šalia kenčiančio artimojo neprarandant savęs?

Tai vienas sunkiausių uždavinių. Būti šalia, bet nepersisunkti jo problemomis. Padėti, bet ne aukotis. Mylėti, bet neprisiimti kito gyvenimo kaip savo.

Keletas vidinių atramų:

• Tu neatsakingas už kito žmogaus pasirinkimus.

• Tu gali mylėti žmogų, bet nepritarti jo sprendimams.

• Tu gali pasitraukti, jei santykis tave naikina.

• Kartais sveikiausia pagalba – nustatyti ribas.

Meilė be ribų tampa savęs išdavyste.

Pabaigai

Ne visus galime išgelbėti.
Ne visiems esame skirti padėti.
Ir ne visada pagalba atrodo taip, kaip tikėjomės.

Kartais tikra pagalba – tai tylus buvimas šalia ir išklausymas.
Kartais – drąsus „ne“.
O kartais – leidimas kitam nueiti savo kelią, net jei jis sunkus.

Nes kiekvienas žmogus turi teisę į savo patirtį, o mes – teisę likti gyvi, sąmoningi ir neperdegę šalia kitų skausmo.