Maudytis per stiprų lietų, kai vos pravėrus duris tu jau šlapia.
Žiūri į balas tarsi į ežerą, lašeliai krinta taip tankiai ir visas gatvės paviršius tampa panašus į ežerą, į nesuskaičiuojamą daugybę mažyčių versmelių, geizerėlių, fontaniukų.
"Plaukiu lyg tikru ežeru, - sako Daiva, - įsižiūriu iš arti: lietaus lašelis akimirksniu įgauna formą, ir po akimirkos atsitrenkia į paviršių ir sudūžta.
Maža to, kiekvienas lašelis nukrisdamas dar ir suskamba. Jei esi kur nors prie ežero - tai primena krištolo skambėjimą.
Tą pačią akimirką pasigirsta ir skaidrus dzingtelėjimas, ir toks minkštas, švelnus prisilietimas, lyg vienu metu daugybė neregimų pianistų meistriškai skambintų nematomais klavišais."
Daivutė, žiūrėdama į lietaus lašus, dar spėja įsivaizduoti ir tuos muzikantus - miglos fraku, vėjo draikomom garbanom ir ilgais, dailiais pirštais…

Lietus - ne balose, ne šlapiuose batuose. Ne.
Lietus - žmogaus sieloje.
Kaip ir ruduo. Tam pačiam lietui kažkas išties rankas, kažkas niūriai susirauks, kažkas - stipriau susiverš lietpaltį.
Kitas gi - kartu su liūdesiu nubrauks lašus nuo veido.
Man patinka lietus - tada niekas nemato tavo ašarų.

Viskas mumyse. O lietus… tiesiog lyja. Jame nėra džiaugsmo ar liūdesio. Tai mūsų sielose lyja arba ne. Ar lietus taps šypsena, ar ilgesingu žvilgsniu - priklauso tik nuo Tavęs.

Pora lietuje kalbasi:
- Kokia Tavo svajonė?
- Kad kas nors pabučiuotų lyjant.
- O Tavo?
- Kad kuo ilgiau nesibaigtų lietus…

Gamta šiandien mums padovanojo keistą dovaną - lietų.
Koks fainas jausmas stebėti lietų už lango ir gerti karštą arbatą.
Į mūsų gyvenimą debesys atplaukia ne tam, kad atneštų audras ir lietų, o tam, kad pridėtų daugiau gražių spalvų mūsų saulėlydžio dangui.
Lietus - tai Dievo prisilietimas: fizinis, emocinis, visoks, todėl jis gali būti ir gydantis.
Sportininkai maratonus greičiausiai nubėga lyjant lietui.
O kokia laimė dainuoti ir šokti lietuje…
Leiskite lietui Jus pabučiuoti.
Mylėkite lietų. Kur bebūtumėt - jis visada bus su Jumis.
Telieka džiaugtis, kad jis išbučiavo tavo skruostus.