°C
      2019 12 10 Antradienis

      Ištiesti pagalbos... ausį

      Nuotrauka: Asmeninio archyvo nuotrauka

      Autorius: Gerda Tamajevaitė
      2019-11-12 21:00:00

      Kiekvieną dieną mes kažkur skubame, lekiame, bėgame, kartais net nesusimąstydami kodėl ir kur. Bėgame kaip tie arkliai per lenktynes, su uždėtomis apsaugomis ant akių, kad tik gink Dieve niekas mūsų nepaprašytų pagalbos, kad tik mūsų neužkalbintų seniai matyta pažįstama ir kad tik nepaklaustų: ,,O kaip tau sekasi? Kaip tavo šeima, vaikai?”, nes juk tokie klausimai mums trukdys toliau bėgti pirmyn ir nieko aplink save nematyti. Mes nepastebime, kad šalia kelio sėdi elgeta pavargusiu veidu, sugrubusiomis nuo šalčio rankomis ir tuščiomis iš nevilties akimis. Mes tik praskrendame pro jį, o patys sau viduje mąstome: ,,Kad tave kur. Maišosi čia visokie... Smirda visa gatvė nuo jų. Eitų dirbti geriau, o ne sėdėtų čia, kelyje link Akropolio”. O mes net nesusimąstome, kad jis bandė vakar, bandė užvakar, bandė prieš savaitę, bet jo niekas NESIKLAUSO ir NEGIRDI. Atėjus į pokalbį dėl darbo, tokiam žmogui iškart užklijuojama etiketė ,,VALKATA”, ,,NEVYKĖLIS”, ir niekas net nebando jo suprasti ir pamatyti ne išorę, kuri tikrai nėra pati maloniausia, bet vidų, kuris galbūt yra tobulas, švarus ir tyras, priešingai nei išorė...

      Gyvendami savo pačių susikurtame burbule, kaip šiais laikais madinga sakyti, „komforto zonoj“, mes kartais net nemėginame išeiti iš jo, pradurti skylę ir pamatyti, koks pasaulis yra iš tiesų. O pasaulis yra visoks, tikrai ne visada patogus, mielas ir pūkuotas, tikrai ne rožinis, kaip man atrodydavo prieš dešimt metų. Pasaulis yra kupinas iššūkių, kurie kartais labai smukdo žemyn, pasaulis yra pilnas žmonių, kurie turi sugebėjimą ir talentą taip gražiai meluoti, kad net koktu į juos žiūrint, tačiau kraupiausia yra tai, kad VISI mes vertiname vienas kitą pagal tai, kaip jis atrodo, kaip jis apsirėdęs, koks jo veidas... Mes nustojome KLAUSYTIS ir GIRDĖTI vieni kitus. Mes nebepasitikime vieni kitais, pykstame, kai kolega darbe bando visais įmanomais būdais įrodyti viršininkui, koks jis šaunus, mes pavydime, o mintyse galvojame: ,,Ot koks... Nieko neveikia, o toks turtingas. Kad man kas tuos 5000 eurų duotų už nieko neveikimą...” Tačiau reikia suprasti, kad NE TAI YRA SVARBIAUSIA. Svarbiausia yra ne titulai, ne pinigai, ne garbė ir ne išvaizda. SVARBIAUSIA GYVENIME YRA MOKĖTI KLAUSYTIS IR IŠGIRSTI vieniems kitus, nes tik klausantis vieniems kitų galima pajausti, jog esi gyvas ir nori gyventi... O gyventi norime mes visi, tik vieni tą išreiškia labai aiškiai, o kiti priešingai, stengiasi savo gaivališką norą gyventi užslėpti po devyniais užaktais, kad tik niekas to nesužinotų...

      Papasakosiu istoriją, kurią girdėjau iš vieno jau pabaigusio tarnybą policijos pareigūno.

      Kai buvo jaunas, dar tik pradedantis savo karjerą pareigūnas, jis turėdavo budėti naktimis poste prie telefono ragelio, o esant reikalui ir vykti į įvykio vietą. Vieno naktinio budėjimo metu apie 23:00 valandą jis sulaukė ypatingo skambučio. Skambino vyriškis, kuris teigė, kad ant Aleksoto tilto turėklų stovi žmogus ir ruošiasi šokti į vandenį. Nieko nelaukęs jaunasis pareigūnas pasikvietė savo porininką vykti kartu. Automobilį vairavo porininkas, o mano pasakojimo Herojus visą kelią iki Aleksoto tilto nuoširdžiai meldėsi už tą žmogų. Atvykę abu pareigūnai iš tiesų pamatė ten stovinčią moterį, kuri stovėjo ant tilto atbrailos krašto. Nieko nelaukęs automobilį vairavęs pareigūnas iššoko iš automobilio, o savo kolegai liepė laukti, niekur neiti ir jeigu reikės, iškviesti greitąją pagalbą, tačiau neilgai trukus jis grįžo į automobilį perbalusiu veidu ir tarė savo kolegai: „Žinai, kas ten stovi?? Vienuolė, seni, vienuolė!! Klausyk, aš netikintis... ir bažnyčioj nežinia kada buvau. Aš nežinau, ką jai pasakyti, kaip su ja kalbėti. Tu tiki gi, ane? Eini į bažnyčia, jo? Eik tu, bandyk ją kažkaip atkalbėti. Nežinau, padėk jai, aš visiškai pasimetęs“.

      Tai išgirdęs jaunasis pareigūnas staigiai nubėgo prie tilto ir iš tiesų, ant turėklo stovėjo vienuolė, o jos gyvybė kabėjo ant plauko. Vėjyje plaikstėsi jos tamsiai rudos spalvos apdaras, kuris atrodė kaip angelo sparnai priešais nakties pilnatį. Jaunasis policininkas  pribėgęs prie vienuolės, pažvelgė jai į akis.

      Jos buvo kupinos ašarų, tačiau visiškai bejausmės ir tuščios. Žvilgsnis lakstė nuo vieno objekto prie kito, akys buvo pilnos nerimo ir pagalbos šauksmo. Jaunuolis dar bandė kažką kalbėti apie gyvenimo prasmę, pasakoti, kad gyvenimas yra gražus, tačiau iš vienuolės lūpų išgirsti žodžiai jį pribloškė: „Klausyk, aš gi vienuolė. Tu ką, nematai? Aš gi viską žinau apie tą sumautą gyvenimo prasmę, bet supranti, aš nebenoriu čia būti. Man bloga nuo buvimo čia. Manęs niekas negirdi, supranti? Manęs niekas nesiklauso, jie tik mato šitą rudą apdarą, bet jie net nesistengia pamatyti tikrosios MANĘS. Jie nežino, kas yra tikroji AŠ. Ir net nesistengia sužinoti. AŠ NIEKO VERTA IR NIEKAM NEREIKALINGA!!!“ Paskutinius žodžius ji tiesiog išrėkė balsu ir jau buvo besirengianti šokti į bedugnę, tačiau tą akimirką šalia stovėjęs pareigūnas ištarė: „Palauk! Aš tave girdžiu! Aš ČIA IR DABAR esu su tavimi! Aš galiu tave išklausyti, nes tu MAN esi svarbi. Aš noriu, kad tu gyventum, noriu, kad būtum išklausyta, noriu, kad tu būtum LAIMINGA, girdi? Prašau tavęs, pažvelk į mane ir kartu sukalbam „Sveika, Marija“. Tu juk žinai, kokia stipri šios maldos jėga...“

      Vienuolė, išgirdusi šiuos žodžius atsisuko, jos akys buvo sklidinos ašarų, veidas perkreiptas ir kartu išsigandęs. Viduje ji turbūt be galo bijojo mirti, tačiau tuo metu stovėdama ant tilto turėklo ji net neįsivaizdavo kito pasirinkimo, bet tą akimirką iš jos lūpų pasigirdo silpnas: „Sveika, Marija, malonės pilnoji. Viešpats su Tavimi...“ ir taip toliau tol, kol po truputį jaunasis pareigūnas padėjo nulipti vienuolei ir išsaugoti jos gyvybę. Jai tereikėjo tik to, kad ją nors kasnors išgirstų ir išklausytų, kad suprastų, jog ji nėra tik vienuolė...

      Kas vyko toliau, papasakoti negaliu, nes paprasčiausiai nežinau, tačiau žinau tik tiek, kad malda yra pagrindinis kelias ir būdas atrasti sielos ramybę, kurios taip šiuolaikinio pasaulio žmogui trūksta... Malda arba tiesiog pokalbis su Dievu duoda mums galimybę būti išgirstiems ir išklausytiems, o būdami ir melsdamiesi kartu mes galime lengviau išgirsti vieni kitus ir suprasti, ko mums iš tiesų reikia.

      Taigi, nustokime bėgti, nustokime skristi kaip drugeliai, kurie savo sparnelius nusvyla įkaitusios lemputės karštyje... Pamėginkime nors truputį nurimti, nutilti, neberėkti ir pasistenkime savo rėkimu neužgožti tų, kurie galbūt yra užsidarę, jaučiasi vieniši ir neretai bijo tą pasakyti. Ištieskime pagalbos ausį ir pasistenkime išgirsti jų istorijas vidinėje tyloje ir ramybėje...



      Skaityti komentarus