°C
      2020 07 08 Trečiadienis

      Įsivaizdavimai, arba Neapgaudinėk savęs...

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      Autorius: Loreta Fokienė
      2020-06-13 15:00:00

      Mes diena iš dienos piešiame paveikslus. Mintyse. Apie mūsų sutinkamus ir mus supančius žmones. Apie vienas kitą...

      Imu galvoti, kad pažįstu kitą Žmogų. Iš tiesų - pažįstu tik savo mintis apie Jį. Kitas galvoja, kad pažįsta mane, nors tai ne Aš - tai tik Jo mintys apie mane...

      Kito ištartos frazės, pritarimai, nutylėjimai, klausoma muzika, išreiškiami ar nuslopinami jausmai tarsi suteikia teisę manyti, kad žinome, koks tai Žmogus. Iš tiesų kiekvienas dažnai esame nepažinus net sau pačiam...

      Iš kur galiu žinoti kokia būsiu hipotetinėje situacijoje, jei ją suvaidinti galiu tik mintyse? Galiu norėti pasielgti vienaip ar kitaip, tačiau nesuvaidinsiu tikrų tos situacijos jausmų, potyrių. Pasielgsiu taip, kaip pasielgsiu ir visada geriausiai kaip galiu. Ne taip, kaip tikėjausi iš savęs. Ne taip, kaip tikėjaisi iš manęs...

      - Tau tai nebūdinga, - išgirdau. Ar tikrai? O kas man būdinga, jei esu kaip tekanti Upė: slėnyje tyki, raminanti Tavo mintis, leidžianti pailsėti, tačiau labai lengvai už posūkio galinti nerti šniokščiančiu kriokliu žemyn ir atsiduoti akimirkos svaiguliui. Ir ten, ir čia esu ta pati Aš. O kokia būsiu sutikusi Jūrą ir įsiliejusi į ją? Žinai? Aš ne. Jau net ir nespėlioju...

      Kai tik ištari, kad pažįsti Žmogų, metas krautis kuprinę ir vėl leistis į pažinimo Kelią. Nes nepažįsti. Tau atskleista tik maža Jo ar Jos dalis. Visa kita dar tik bus, dar tik atrasi. Arba neatrasi. Jei nutarsi, kad jums ne pakeliui, nes negali priimti to, ką išvydai ir patyrei. Kito Jo. Kitos Jos. Ne To ar ne Tos, kur piešei savo mintyse...

      Kiek daug nesutarimų išvengtume, jei liktume atviri ir imlūs tam, kas nutinka. Jei nekabintume etikečių ir neįrėmintume vienas kito... Jei priimtume save ir kitą Tėkmėje. Jei leistume sau būti tikrais akimirkoje. Ne tais, kokių laukia, tikisi, ne kažkieno paveikslais... Jei nebūtų baisu prisipažinti, kad būname ir silpni, ir pikti, ir sutrikę, ir neramūs, ir nieko nežinantys, ir abejingi, ir norintys pasitraukti, ir mylintys, ir abejojantys... Juk būname!

      Šviesa ir Tamsa nuolat persipina ir kuria įstabų šešėlių Šokį. Mes jame. Ir nieko nėra pastovaus... Lūkesčiai griauna. Ir kai laukiu iš Tavęs. Ir kai lauki iš manęs...

      Priėmimas suartina. O supratimas? Jis tik akimirkoje - kai susikalba Sielos. Galima pragyventi visą Gyvenimą taip ir nepatyrus to. Ir likti dėkingu už kelias akimirkas, kai tai nutiko... Nelaukiant pasikartojimo. Save ir kitą priimant kaip nuolat besikeičiantį Stebuklą...

      Neapgaudinėk savęs -
      Tu nesi mano mintys apie Tave...
      Aš nesu Tavo mintys apie mane...

      Skaityti komentarus