Vienas mokinys pasiskundė Mokytojui:
– Mano gyvenimas per sunkus. Jaučiuosi tarsi neščiau didžiulį akmenį.
Mokytojas tylėdamas padavė jam tikrą akmenį:
– Nešk.
Po kurio laiko mokinys pavargo ir metė akmenį:
– Negaliu ilgiau.
Mokytojas paklausė:
– O kodėl tik dabar tu nusprendei jį padėti?
Mokinys nustebo:
– Bet tu man liepei nešti!
Mokytojas nusišypsojo:
– Aš liepiau nešti. Bet nesakiau, kiek ilgai.
Daug akmenų, kuriuos mūsų gyvenimuose laikome „neišvengiamais“ iš tikrųjų yra mūsų pačių sprendimas juos laikyti. Rytoj verta savęs paklausti: ką laikau tik todėl, kad neprisimenu, jog galiu paleisti?
Skaityti komentarus