Kiek daug žmonių negyvena, o tiesiog egzistuoja. Jie nuolat užsiėmę „reikalų tvarkymu“: reikia nueiti į darbą, pagaminti vakarienę, susitikti su draugais kavinėje…
Viskas vyksta tarsi pagal grafiką – tvarkingai, nuspėjamai. Žinoma, jie turi svajonių. Vieni svajoja apie didelius pinigus, kiti fantazuoja apie išvykimą kažkur toli – ten, kur saulė ir jūros vėjas, kur nebereikėtų gyventi to paties pasikartojančio gyvenimo.
Ir problema ta, kad šie žmonės laimingi tik savo mintyse. O kasdieniai veiksmai jiems neteikia jokio džiaugsmo.
Kodėl? Papasakosiu.
XX amžiuje amerikiečių mokslininkai atliko žiaurų eksperimentą.
Jie pasodino šunį į narvą, užrakino duris ir pradėjo jį veikti elektros srove. Šuo lojo, inkštė, draskė groteles, blaškėsi… bet vienu momentu tiesiog atsigulė ant grindų. Jis pasidavė. Nustojo tikėti, kad gali kažką pakeisti.
Tada mokslininkai atidarė narvą… bet šuo vis tiek liko gulėti.
Šis eksperimentas pagimdė naują psichologinę sąvoką – išmokto bejėgiškumo sindromą.
Kai žmogui nuo vaikystės neleidžiama reikštis, kai jis mokomas ne eiti pirmyn, o vengti nesėkmių, kai studijas renkasi ne iš pašaukimo, o „kad būtų lengviau“, kai darbą renkasi pagal principą „mažiau reikalauja – daugiau moka“, jis tampa panašus į tą šunį.
Jei nuo mažens girdime: „net nebandyk“, mes ne tik pasiduodame, bet ir kitaip pradedame žiūrėti į nesėkmes. Vienas nepavykęs bandymas – ir mes pasitraukiame. Nes išmokome: geriau nerizikuoti.
Daugelis mano, kad sunkumai grūdina charakterį. Taip – bet tik tuo atveju, jei netampame tuo šunimi iš eksperimento.
Jei sunkumą matome ne kaip skausmą ar nelaimę, o kaip gyvenimo pateiktą užduotį, kurią galima spręsti kūrybiškai ir su smalsumu.
Prisiminkite vieną paprastą dalyką: kai sunku, skauda, baisu ar nemalonu – su tuo nereikia susitaikyti.
Durys visada yra atviros. Tiesiog iš įpročio jų nepastebite.
Skaityti komentarus