Tikriausiai daugelį mergaičių lydėjo panašios nuostatos, perduodamos iš kartos į kartą:

• Tu privalai.

• Negali būti silpna.

• Jei tau skauda – pakentėk. Visi kenčia.

• Blogai jautiesi? Išgerk tabletę ir eik į darbą. Kitaip liksi be pinigų, be pagarbos.





• Negali pavargti, juk kiti nepavargsta.

• Tavo pareiga rūpintis vyru, vaikais, namais.

• Bloga nuotaika – nepriimtina.

• Nesikalbėk per daug su vyru.

• Žodžius „myliu“ sakyti pavojinga – atrodysi silpna.

• Su vaikais būk griežta, neapkabink, nesakyk „myliu“, nes prarasi autoritetą.

Kiekvienoje šeimoje yra savų niuansų, bet esmė ta pati: mergaitės nuo mažens mokomos gyventi per „turiu“. O kur čia vieta „noriu“? Kur vieta pačiai moteriai?

Aš pati iki 25-erių nežinojau, ką reiškia tiesiog ramiai pasėdėti ir išgerti arbatos. Jaučiausi, kad visą laiką privalau ką nors veikti. Ilgai reikėjo mokytis turėti drąsos skirti laiko sau – ne tik tada, kai visi užmiega, bet ir dieną, kai šeima šalia. Pradžioje vyro ir sūnaus poreikiai visada pasirodydavo svarbesni, bet vėliau supratau: turiu juos išmokyti gerbti mano laiką. Tai nereiškia, kad jie manęs neturi liesti, bet turi suprasti, jog mano užimtumo akimirkos yra svarbios.

Mažai kas moko dukrą būti moterimi – jautria, išmintinga, kuriančia, gebančia mylėti. Vietoje to ji girdi: privalai, turi, nes kitaip būsi egoistė. Tačiau tikroji klaida yra ne tai, kad nori sau, o kad viską atiduodi kitiems, pamiršdama save.

Atiduodama save iki paskutinio lašo, tu išsekini ne tik save, bet ir savo vaikus. Kaip lėktuve – pirmiausia užsidėk deguonies kaukę sau, tada vaikui. Vienintelis dalykas, kurį gali atiduoti be galo, – tai meilė. Tikroji, dieviška meilė. Bet tam reikia ilgo kelio į save.