Ėjo metai. Vyras pamiršo ir būrėją, ir jos žodžius, ir visas jos pranašystes. Jis toliau ramiai gyveno, dirbo, siekė. Rūpinosi šeima, "kalė" pinigus, važinėjo po komandiruotes.
Su žmona jis sutarė - tik mažai bendravo. Jis nerodė jai jokių emocijų, nes buvo užimtas savu verslu.

Po to jį ištiko infarktas. Tiesa, laimei, nesunkus ir gyvybei nepavojingas.
Vytas rūpinosi sveikata, ilgai gydėsi. Pagal daktarų nurodymus vėliau gydymą tęsė reabilitacijoje, sporto salėse. Kartais jis net pamiršdavo, kad turi žmoną.
Vieną rytą jis atsistojo prieš veidrodį ir pamatė pagyvenusį, pavargusį, žilą vyrą.
Vytas ne iš karto suprato, kad tai yra jis. Jis pats.

Vyras puolė į gilią depresiją. Gyvenimas praėjo, o jis ir nepamatė. Vaikai užaugo, gyvena atskirai.
Žmona - puiki moteris. Bet jie taip pat gyvena atskirai, nors ir netoli.
Įmonė veikia, bet "pasiektos lubos". Ir nėra prasmės dėl ko nors plėšytis.
Staiga Vytas prisiminė, kad jam tik ką sukako 55 - eri. Ir kažkodėl jam į galvą toptelėjo būrėjos žodžiai. Vytas nejučia šyptelėjo.
- Kokia dar likimo moteris? - pagalvojo jis, - juk niekas jo daugiau nemylės, o ir širdyje vietos daugiau niekam neliko.
Jo širdis išvargus, nejauna, ne mylėti ji turi, o gydytis.
Bet pranašystės vyrui išsipildė.

Jis parėjo namo, pažvelgė į savo žmoną ir jo depresiją nuėmė kaip ranka.
Jis pajuto kažkokį nenusakomą jėgų antplūdį. Štai ji - jo likimo moteris.
- Jeigu žmogų myli - turi mylėti jį su visais randais ir ydomis, - jis pagalvojo.
Vytas apkabino žmoną, ją karštai pabučiavo, jam atsivėrė antrasis kvėpavimas. Jis pajuto gyvenimo prasmę. Pradėjo į daug ką žiūrėti kitaip.
Vyras pajuto, kad turi dėl ko stengtis, aukotis ir gyventi.

O varvinantiems seilę į svetimas, Vytas galėtų pasakyti:
" Tu savą aprenk, apauk, papuošk, mylėk, brangink, vertink, džiaukis ja ir gėrėkis".