Baigiantis išvykai jie užėjo į restoraną pavalgyti.
Sėdint restorane prie jų priėjo padavėjas ir paklausė, ko kiekvienas lankytojas norėtų.
Padavęs meniu padavėjas nuėjo.

Tuo metu prezidentas pastebėjo, kad prie gretimo stalelio sėdi nusiminęs vienišas žmogus ir laukia, kol jį aptarnaus.
Kai vienišam kaimynui barmenas atnešė užsakymą, prezidentas mostelėjo galva ir savo apsauginiui tarė:
- Prieik prie to žmogaus ir paprašyk, kad jis prisijungtų prie mūsų stalelio.
Prezidento apsaugos kariškis priėjo prie nepažįstamojo ir vyrui perdavė prezidento kvietimą.

Vyras pasiėmė savo lėkštę ir prisėdo šalia prezidento komandos. Valgant to vyro rankos visą laiką drebėjo ir jis nė karto nuo lėkštės nepakėlė akių.
Jo rankų tremoras apsauginiams sukėlė nerimą.
Kai prezidentas su savo apsauga papietavo ir atsistojo išeiti, prie stalelio likęs žmogus nusuko akis į šalį, pakėlė drebančią ranką ir pamojavo atsisveikindamas.
Prezidentas stabtelėjo, reikšmingai į jį pažiūrėjo ir paspaudęs jam ranką išėjo.

Prezidentą lydintis apsauginis tarė:
- Prezidente, tas žmogus, matyt, labai serga, kad jam valgant visą laiką žiauriai drebėjo jo rankos.
- O ne, - tarė Ekselencija, - jo drebulio priežastis visai kita. Prezidentas keistu žvilgsniu nužvelgė apsauginį ir tarė:
- Tai yra prižiūrėtojas to,kalėjimo, kuriame kadaise aš buvau užrakintas. Po kankinimų, kuriuos man teko ištverti, aš šaukdavau ir prašydavau jo vandens. Tada jis prieidavo ir iš manęs tyčiodavosi. O kartą, kai aš paprašiau vandens, ant mano galvos jis nusišlapino, - tarė prezidentas, - tas žmogus tikrai nėra ligonis. Jis dreba iš baimės, kad dabar, kai aš tapau Pietų Afrikos prezidentu, galiu pasiųsti jį į kalėjimą ir galiu daryti su juo tą patį. Bet tai nebūdinga mano charakteriui. Tie protai, kurie siekia keršto, griauna valstybę. O tie, kurie trokšta susitaikymo, kuria naciją, - tarė Nelsonas Mandela.