Ir laukimą… net jeigu nieks neateis.
Vis tiek laukite…Net sapnuose laukite.
Ruduo…
Net jei ir nedžiugins žolynų kvapas - meilė ir ruduo - puikiai suderinami.
Kaip suderinamos garbanos su ežero bangom…
Kaip suderinami maži dalykai ir laimė.
Kaip suderinamas dvasinis turtas su vieninteliais akiniais, paprastu stalu, lova ir vieninteliu pusgyviu kompu.
Kaip suderinama išprotėjusi laimė su vieninteliu bučiniu, su gurkšniu liepžiedžių arbatos ir dideliu apelsinu…
Kaip suderinama svajonė ir gyvenimas be nuodėmės su maišeliu vaistų, raudono šilko chalatu ir naktiniais - su baltu angelu ant peties…

Sakysit - mažai? Kai kam - per akis.
Jei neturėsite didesnių nuodėmių - velniams smalos maišyti nereiks.

O ruduo džiaugsmu užlieja širdį ir sprogdina sielą.
Tarsi gyvenime daugiau nieko nebūtų nutikę.
O jei dar brangaus žmogaus balsas pasigirsta telefone - tada kiekvienas rudenį ištartas žodis suskamba lyg fanfaros Bethoveno marše.
Ar galima norėti gražesnių likimo dovanų?
Žodynai dar neatrado žodžių apibūdinti tokią laimę.

O jei gyvenimas pakabintų virš realybės - lyg virš skustuvo ašmenų - arba pakeltų virš gilios bedugnės krašto - atminkite: viskas išgyvenama.
Juk ta pati grėsmė iškilo ir skęstant "Titanikui," ir karūnuojant karalius.
Ji vienodai veria širdį.
Žodžiai per toli, kad nusakytų, ką reiškia, kai ateina gražus, ilgai lauktas ruduo…