Dėkingumo energija – visatos valiuta

Kai žmogus padeda kitam, dalijasi žiniomis ar gerumu, jis atiduoda dalelę savo energijos. Tam, kad pusiausvyra išliktų, ši energija turi būti grąžinta – per nuoširdų „ačiū“, šiltą žvilgsnį, dėmesį ar net paprastą šypseną.

Jei padėka neišsakoma, energijos srautas nutrūksta. Tada visata pati pasirūpina, kad ji būtų atkurta. Kaip ežeras, iš kurio pasemta vandens, visada randa būdą pasipildyti – ar tai būtų lietus, ar požeminiai šaltiniai.

Todėl sakoma: nedėkingumas pažeidžia visatos darną, ir ši disonansą visada bando išlyginti.

Kai padedame neatlygintinai

Jei žmogus suteikia pagalbą ir priima atlygį – pinigais, dovanomis ar tiesiog dėkingumu – energija išlieka harmoninga.
Tačiau jei pagalba suteikiama be jokio atlygio ir net be galimybės priimti dėkingumą, pusiausvyra laikinai išsiderina.

Tokiais atvejais visata subtiliai kompensuoja šį disbalansą:
žmogus gali sulaukti netikėtos sėkmės, išgirsti reikiamą patarimą, sutikti žmogų, kuris padės atsigauti ar atvers naujas galimybes.

Tarsi gyvenimas sakytų: „Ačiū, kad davei – štai tavo dalis.“

Dėkingumas kaip gydanti praktika

Dėkingumas – tai viena stipriausių energijų žmogaus lauke. Jis atveria širdį, stiprina ryšį su kitais ir su pačia gyvybe.
Kai mokomės dėkoti net už sunkumus, išmokstame matyti pasaulį ne per trūkumo, o per pilnatvės prizmę.

Dėkoti verta už daugelį dalykų.

Už pagalbą.
Už pamokas.
Už galimybę pasikeisti.

Kiekviena nuoširdi padėka – tarsi šviesos kibirkštis, kuri įžiebia naują srautą tiek duodančiajam, tiek gaunančiajam.

Pusiausvyros rato išmintis

Kai mūsų veiksmai, mintys ir žodžiai tampa harmoninga mainų dalimi, gyvenimas ima tekėti lengviau. Mes nebe kovojame, o judame su srove.
Ši pusiausvyra pasireiškia visur – nuo žmogaus santykių iki visos planetos ekosistemų.

Visata nuolat primena: niekas neprarandama, niekas nevyksta atsitiktinai.
Dėkingumas – tai raktas, kuris palaiko šią subtilią pusiausvyrą tarp duoti ir gauti.

Kai sakai „ačiū“, tu ne tik padėkoji. Tu atkuri Visatos darną.