Kaip aš suprantu moteris, kurios žino, kas yra dvasinė kančia ir ieško to, kas užpildytų jų širdies tuštumą.
Kaip aš suprantu moteris, kurios ieško ir nesulaukia meilės, tikrumo, pastovumo, džiaugsmo ir ramybės.

O jeigu suranda - viskas anksčiau ar vėliau pasibaigia.
Kaip aš suprantu moteris, kurios ieško meilės visa širdimi. Ir vienai kitai - kartais tai pavyksta.
Kartais sutiktas žmogus netgi pašaukia vardu, atsiliepia į širdies šauksmą, atsiunčia kvietimą bendrauti.
Ir tada moteris tarsi pamato nuostabią šviesą - Jis pamilo…

Išvedė ją iš vienatvės, iš nevilties, iš tamsos…
Išgydė jos sielos žaizdas, savimi užpildė širdies tuštumą.
Išmokė mylėti…
Sielą pripildė džiaugsmu…
Nejaugi tai - tikra, nelaikina, amžina? - visų moterų lūpomis klausia Inga.
Nejaugi tai JIS - mano gelbėtojas, Atpirkėjas, mano širdies Viešpats, iš pagrindų pakeitęs gyvenimą?
Kaip džiaugiasi širdis…

Bet koks gi jo vardas? Mano gerojo gelbėtojo.
Juk dabar džiaugsmui nieko netrūksta.
Juo pasitikiu kasdien.
Pasaulis tapo gražus, daugiamatis. Tereikia žiūrėti, gėrėtis, džiaugtis ir stebėtis.
Belieka džiūgauti širdyje, sveikinti debesis, gėrėtis sapnais, šypsotis ir viską į save sugerti, valgyti akimis, įveikti sunkumus, aikščioti, tarsi patekus į karališkąjį sodą, skaityti ir pačiai kurti eiles, širdžiai kuždant "Dieve, koks tai stebuklas"…
Tas subtilus širdies virpėjimas įvyko tarsi spragtelėjus pirštais.
Ačiū Tau, Likime, už galimybę, kad leidai patirti tą jausmą.
Džiaugsmui dabar nieko netrūksta.
Juo pasitikiu kasdien.

Bet koks gi Jo vardas, mano gerojo gelbėtojo?
Pasirodo, širdies gelbėtojo vardas - Jėzus Kristus…