1. Noriu pailsėti, bet gėda.
Atrodo, kad užduotis gali palaukti 10 minučių, bet įsijungti serialą baisiau nei dirbti – o jei kas nors viduje pasakys: „Tu tinginiauji!“ Čia susiduria noras pasimėgauti ir vidinis pareigos balsas. O laimi kaltė.

2. Ambicijos prieš vidinį vaiką.
Norisi daug ko, bet kuo aukštesnė kartelė, tuo garsiau skamba balsas: „Ar tikrai sugebėsi?“ Dažnai tai tėvų lūkesčiai, nuo kurių sunku išsilaisvinti. Ir tada ranka tiesiasi ne prie darbo, o prie šaldytuvo. Arba prie telefono.

3. Reikia, bet nenoriu.
Kai užduotis yra „būtina“, bet viduje nėra nė kruopelytės noro, psichika pradeda pasyvų maištą. Išoriškai tai atrodo kaip „laiko vilkinimas“, o viduje – pasipriešinimas svetimiems lūkesčiams ar vidiniam diktatoriui.

4. Noriu, bet bijau.
Baimė pradėti: o jei nepavyks, o jei pasmerks, o jei paaiškės, kad iš tikrųjų esi ne toks jau geras. Ir tada geriau... nepradėti. Nors viduje kunkuliuoja energija, kuri bijo pasireikšti.

5. Kontrolė prieš spontaniškumą.
Kartais viskas suplanuota iki minutės – ir tai ima slėgti. Griežtas vidinis „kontrolierius“ trukdo gyvybingumui. Norisi laisvės, bet baisu atsipalaiduoti: o jei viskas sugrius?

 6. Laisvės trūkumas.
Kai yra per daug „reikia“ ir visiškai nėra „galima“ ar „noriu“, kūnas ir psichika pradeda streikuoti. Ne todėl, kad esate „blogas“, o todėl, kad viduje nėra oro. Ir pailsėti tampa ne mažiau svarbu nei įvykdyti planą.

Prokrastinacija nėra priešas. Tai signalas. Kartais – prašymas pasirūpinti. Kartais – bandymas susigrąžinti laisvę. Svarbiausia – nebarti savęs, o paklausti: kas dabar iš tikrųjų su manimi vyksta? Atsakymas gali daug ką paaiškinti.