°C
      2021 01 26 Antradienis

      Algimantas Rusteika: Šviežių daržovių sriuba

      Nuotrauka: Minfo koliažas

      Autorius: Algimanto Rusteikos Facebook įrašas
      2021-01-02 15:00:00

      Kaimai ir maži miesteliai turi savo istorijas ir legendas, simbolius ir tik vietiniams suprantamus pasakymus, savo brangias vietas ir nerašytas taisykles, ten gyvena akmenys, prie kurių stovėta jaunystėj, ten ošia su metais mažėjantys medžiai, ten ilgametės varnos, išdidžiai stipinėdamos po lapais nubarstytą grindinį prie bažnyčios nužiūri perkreipę galvas savo praeivius, atpažįsta ir jų nesibijo.

      Viskam sužinoti nereikia šnipų anei rezidentų, pasiklausymo blakių ar įsilaužinėti į mobiliakus, nepabaigiamas istorijas iki smulkmenų žino vietinės krautuvėlės pardavėjos, nes žmonės čia ateina ne tik batono su pienu - tai naujienų portalas su lentynom ir svarstyklėmis, kur rasi visas naujienas ir kiekvienos šeimos bėdas, gyvenimus iki trečios kartos ir praėjusius džiaugsmus, ligas, skolas ir slaptas meiles.

      Jis atvažiuodavo porakart per savaitę, visada su kepure, dažniausiai - balkšva skrybėle su skylutėmis net karščiausią vasaros dieną, neaukštas ir liesas, nepikto paukščio profiliu, su senatvės dėmėm ant raukšlėtų, permatoma, pergamentine oda aptrauktų rankų ir ilgai rinkdavosi vis tuos pačius produktus, ir būtinai turėdavo būti koncentruotos pakeliuose sriubos, ant kurios būdavo užrašyta "su šviežiomis daržovėmis".


      Nors tame spalvotame, europinių sukčių pagamintame, su blizgiais paveiksliukais, kas vakarą per telikus brukamame pakelyje jokių šviežių daržovių, išskyrus užrašą, nebuvo, ir gal iš viso jokių nebuvo, bet kitos firmos sriubos, lygiai tokios pačios, tik be tuščio reklaminio užrašėlio, nepirkdavo ir sutrikęs liūdnai klausdavo, kada atveš, nes jis su pačia labai mėgsta ir be jos negali.

      Ir atveždavom, kartais tiesiog iš kitos parduotuvės, kad tik būtų greičiau, ir atiduodavom į rankas, ir mokėdavo visada iš senos, kaip jis pats, nuzulintos iki baltumo per siūles odinės piniginės, panašios, kaip mano tetė turėjo 1980 metais, ir visas sulinkęs nešdavo sunkius maišus, kraudavo į savo morkos spalvos pirmuko bagažinę, kokių visoj Lietuvoj tur būt buvo likęs vienas.

      Jis slaugė žmoną, kuri buvo labai sunkus ligonis ir nebeišeidavo iš namų, buvom pripratę kaip prie namiškio ir jei kartais ilgiau neatvažiuodavo, teiraudavomės, kas atsitiko, kol vieną dieną jis neatvažiavo, nebesugrįžo ir jo nebematėm niekada. Tik po kiek laiko sužinojom, kad sukdamas iš šalutinio keliuko nepraleido lekiančios sunkiasvorės fūros ir jį su visu pirmuku ištaškė.

      Ir kodėl jį kartais vis atsimenu? - nežinau, ar turėjo šunį ar katę, nežinau nei vardo, nei pavardės, nei kaip jo žmonai baigėsi, tik regiu tas išblukusias, ramybės pilnas akis ir senas, lėtas rankas, ir kaip verda savo moteriai sriubą, kaip atsargiai atsargiai neša lėkštę į lovą, kaip sutemus tylėdami žiūri išjungę šviesą televizorių, kaip dviese, vieni sutinka Naujus metus - jam jau tada buvo karantinas.

      Skaityti komentarus