Ir tikrai - kas rytą atsibundam visada su tuo pačiu savim, nuo kurio nepabėgsi nei į kitą miestą, nei į kitą lovą, nei į kitą santuoką. Net prisigėrę kitą rytą vis tiek randam tą patį nusibodusį tipą veidrodyje. Kiek aptriušusį, truputį mielai apgailėtiną, bet atkakliai gyvenantį kartu su tavim.

Todėl išmokstam save mylėti taip, kaip kaliniai sutaria su kameros draugu - ne iš didelės dvasinės brandos, o iš būtinybės. Nes amžinybė su tuo savimi labai ilgas laikas. Ir gal todėl taip aistringai, su šventu įkarščiu smerkiam kitų nuodėmes?

Tas, kurių patys nedrįstam ar jau nebegalim padaryti... Senstantis moralistas - tik pavargęs nusidėjėlis su padidėjusiu kraujospūdžiu ir sumažėjusiom galimybėm. Jo dorovė prasideda ten, kur baigiasi hormonai, drąsa arba paklausa.
O su kokiu teisėtu pasipiktinimu jis smerkia svetimą purvą! Tiksliau - savo paties neįgyvendintas pagundas... Buvę ištvirkėliai paprastai tampa griežčiausiais pamokslininkais, buvę prabanga besitaškantys narcizai staiga atranda kuklumą. Taip buvo, yra ir bus. Amen.

Na ir kas, jei ne bailiai taip mėgsta kalbėti apie narsą, principus ir garbę? Ir kaip mėgstam įvardinti nuodėme tai, ko mums jau nebeduoda gyvenimas! Ir labai lengvai vadinam dorybe tai, ko tiesiog bijojom visą savo turėtą laiką.
O kaip garsiai, su tauriu pasipiktinimu pasmerkiam blogus darbus, bet slapta gerbiam jų rezultatus... Vagių nekenčiam, bet kokie nuostabūs jų ferariai! Niekinam melagius, bet išsižioję klausom jų kalbų iš tribūnos. Piktinamės žiaurumu, bet lenkiam galvas prieš jėgą ir sėkmę.
Ar neprimenam davatkos, kuri sekmadienį, po mišių smerkia paleistuves? O pirmadienį su pavydu apžiūrinėja jų dovanas, kailinius ir keliones. Ir norėtų slapta patirti tą saldybę, kurios sau neišdrįsta prisipažinti geidžianti.

O kiek konkrečiai pažįstu "kovotojų su neteisybe ir korupcija", kurie vogtų išsijuosę, tik prileisk prie valdžios lovio... Ir "demokratų", kovojančių "už teisybę", kurie akimirksiu taptų diktatoriais ir žiauriais autokratais. Ir kitų avinų, po kurių kailiais slepiasi plėšrūs vilkai.

Todėl manau, kad tas užrašas ant mano antkapio PATS KALTAS yra ne tik mūsų šeimos tarpusavio pajuokavimas, iš kurio dažnai pažvengiam. Tai gyvenimo tiesa, kuri leidžia suprasti ir įvertinti mūsų visų dabartinę situaciją ir atsakomybę.

Ir dabar turim rezultatą, kurio nebegalime pakeisti. Kalbėkim, nirškim, kritikuokim ką ir kaip tik norim. Bet užrašas ant mūsų visų antkapio bus PATS KALTAS. Už tai, kas yra. Ir už tai, kas bus.