°C
      2024 03 29 Penktadienis

      Algimantas Rusteika: Iš ciklo apie gerumą. Pabaiga

      Nuotrauka: Minfo koliažas

      Autorius: Algimanto Rusteikos Facebook įrašas
      2022-05-02 15:00:00

      Kartais pasijuntu kvailiu ir tada kvailai pagalvoju - koks vienišas turėjo jaustis Dievas, kad nutarė sukurti žmogų pagal savo atvaizdą? Ir ką pasakytų tas, kurio sugrįžtant pasaulis laukia, jei ateitų tiesiog čia ir dabar, kai rašau ir skaitot?

      Ir kas atsitiktų, jei ateitų ne teisti, o mokyti ir būti su tais, kuriems sunku, kaip anąkart? Nieko nauja nepasakysiu - Jo niekas nesuprastų ir atstumtų visi. Juo pasibaisėtų. Jo išsigąstų pirmiausia tie, kurie Jį garbina.


      Valdžia Jį išjuoktų, paniekintų, uždraustų ir nubaustų administracine tvarka. Feisbuke susiburtų aktyvistų grupės Jo pasmerkimui ir patyčioms, portalai džiūgautų, minios pagiežingų tiesos kovotojų rašytų nuodingus komentarus.

      Ir koks čia būtų moralas? Ogi toks, kad statydamas kryžių niekas negalvoja apie mirtį, visi – apie nemirtingumą, ir kitus mokyti lengva, nes moko tie, kurie nieko nepadaro patys. Todėl šiomis dienomis daryt gerus darbus galima tik laisvu nuo laisvalaikio laiku.

      Juk kaip svarbu visiems patikti, būti geram, paklusti tiems, kurie tave niekina ir išjodinėja, o svarbiausia – negalvoti, kodėl taip yra, kas pirmiau: višta ar kiaušinis, priežastis ar pasekmė? Nes kiekvienas durnius žino, kad pirmiausia turi būti noras.

      Gerai sako: kas nori daryti, ieško būdų, kas trokšta nieko nedaryti – ieško priežasties, bet mes juk esam geručiai ir klausom, todėl randam priemonių susikurti priežasčiai, leidžiančiai nieko nedaryti ir esam visada teisūs, teisingi ir nelaimingi.

      Matyt, taip ir turi būti, nes protingiems visada geriausiai vadovauja bepročiai, o kas galvoja ir kalba apie laisvę – nėra laisvas, ir niekas neina į parduotuvę, kol butelyje dar yra nevilties. Vis žiūrim pro antrą žiūronų galą: savo bėdas matom, o kalčių – ne, bet tik pasisukam į kitus ir viskas apsiverčia.

      Pasakyk, ko nedarai ir negalvoji – pasakysiu, kas tu. Mes esame šunys, kurie myli ne tuos, kurie šeria, o tuos, kurie mus išveda, kurie kalba tai, ką norim. Svarbiausia ne būti, svarbiausia būti geručiams ir klausyti, ir mes klausomės ir klausom.

      Ir visa, kas neprotinga, yra tikra, o kas tikra yra neprotinga. Ir klausom jau ir anūkų, slaugių, gydytojo ar burtininko ir ypač tų, kurių neapkenčiam ir bijom. Visų, tik ne savęs.

      Skaityti komentarus