Tuo pat metu Lietuva išlieka Nr. 1 pasaulyje pagal paramą pagal BVP, skyrusi milžiniškus resursus ir dar įsipareigojusi remti Ukrainą mažiausiai dešimtmetį. Tai istoriškai didžiausias mūsų finansinis ir politinis įsipareigojimas, priimtas praktiškai aklo pasitikėjimo ir naivumo pagrindu.

Šiandien, kai milijardiniai tyrimai ir dingusios lėšos kyla į paviršių, mano manymu, Lietuva privalo sustoti ir atsikvošėti. Tai nėra priešiškumas - tai savisaugos instinktas.
Tačiau neužtenka vien tik sustabdyti emocijomis priimtus sprendimus. Turime pripažinti galimybę, kad tam tikri Lietuvos politikai ar pareigūnai, kurie agresyviausiai stūmė šią kryptį, taip pat galėjo turėti interesų.

Todėl bent laikinas pasitraukimas nuo procesų būtų minimalus žingsnis. Realistiškai - reikalingas ir nepriklausomas tyrimas, kad būtų aišku, ar čia buvo tik politinis idealizmas, ar kažkas gilesnio. Skaidrumas nėra prabanga, tai - valstybės saugumo klausimas.

Ir visa tai vyksta tada, kai policininkams trūksta oraus atlygio, švietimas stringa, sveikatos sistema braška, nacionalinė skola muša rekordus, 167 000 žmonių gyvena žemiau absoliutaus skurdo, dar ~620 000 – skurdo rizikoje, o mūsų pinigai toliau teka į valstybę, kuriai šiandien keliami rimčiausi korupcijos įtarimai.

Tad klausimas paprastas ir neišvengiamas: kiek dar ilgai Lietuva gali sau leisti ignoruoti realybę, kai namuose trūksta elementarių resursų, o užsienyje tirpsta milijardai?