°C
      2021 09 21 Antradienis

      Viktorija Ivaniušina. Įsivaizduojami ir tikrieji Vakarai

      Nuotrauka: propatria.lt nuotr.

      Autorius: propatria.lt informacija
      2021-08-03 15:00:00

      LNK televizijos laidoje „Labas vakaras, Lietuva“, diskutuodamas apie nelegalių migrantų krizę ir pasiūlęs ryžtingų sprendimų susidariusiai situacijai spręsti, ekonomistas Raimondas Kuodis sulaukė keistoko klausimo iš žurnalistės Karolinos Liukaitytės: „Kaip jums atrodo, jeigu mes priimtume štai tokius sprendimus, kokius siūlote jūs, kaip mes atrodytume Europos Sąjungos kontekste?“ Ekonomistas padėkojo už klausimą, paminėjo sąvoką „identiteto ekonomika“ (Ciniškas mokslas, kuo apsimoka būti) ir pareiškė: „Mūsų politikai žiūri ne Lietuvos, o kuo apsimoka būti, kaip jie atrodys prieš Ursula von der Leyen, kaip ten juos pasmerks ar nepasmerks, pavadins homofobais ar dar kažkuo.“

      Žurnalistės klausimas ir ekonomisto atsakymas labai taikliai apibūdina šių dienų (tiksliau ne tik šių dienų) politikos ir mūsų visuomeninio gyvenimo būseną: mūsų baimes, prioritetus, orientyrus ir veiksnius, nulemiančius mūsų tam tikrus sprendimus. Kaip dažnai mes išdrįstame išsakyti savo nuomonę prieš tai neįsitikinę, kad nebūsime viešai pasmerkti, kaip dažnai išdrįstame paprieštarauti populiariam naratyvui? Tuo labiau, kad viešajame gyvenime mums labai akivaizdžiai ir įkyriai brukama tik viena tikra „moksliškai įrodyta“ tiesa, kuri patvirtinta „nepriklausomų“ faktų tikrintojų. Tik vienas teisingas gyvenimo kelias – Vakarai. Viskas, kas madinga Londone ir Paryžiuje, turi nedelsiant prigyti ir Lietuvoje. Juk tik Vakarų gyventojai mėgaujasi laisve ir tolerancija, juk tik ten žmonės yra iš tiesų laimingi, o svarbiausia – TURTINGI. 

      Dažnas ant savo profilio nuotraukos deda vaivorykštės ženkliuką ne todėl, kad jam nuoširdžiai rūpi kažkieno teisės, bet kad neduok Dieve, kas nors nepalaikytų homofobu ar vatniku. Juk būna, kad nuo teisingų politinių ir nepolitinių pažiūrų priklauso netgi karjera ir statusas visuomenėje. Liberaliai save vadinančių Facebook grupių nariai kartas nuo karto garsiai pamąsto, kad filosofė Nida Vasiliauskaitė turėtų būti pašalinta iš akademinės bendruomenės už savo „akivaizdžiai antivalstybinę veiklą“, tai yra, už LGBT, moterų teisių, globalistų ir visokių kitokių šiomis dienomis stilingų organizacijų, veikėjų bei jų idėjų kritiką.


      Įsivaizduokite, kritikuoti, nepritarti, kelti klausimus, nepergyventi dėl to, ką Ursula von der Leyen pagalvos, šiomis dienomis yra ANTIVALSTYBINĖ veikla! Tai yra ANTIDEMOKRATIJOS apraiškos, neišprusimas, neadekvatumas, įžūlumas, na ir žinoma, pataikavimas Putino bei Lukašenkos režimui. 

      Nors šio reiškinio prilyginimas komjaunuoliškam lojalumui jau tapo nuvalkiota kliše, kaskart perskaičius eilinę panegiriką Vakarų civilizacijai ir jos „vertybėms“, prieš akis iškyla raudonus kaklaraiščius po kaklu ryšintys paaugliškai naivūs entuziastai, nežinantys, kas yra Kalėdos, bet užtai šventai švenčiantys Pergalės dieną ir net nesapnavę, jog Stalinas – toks pats blogis, kaip ir Hitleris. O juk ir jie nuoširdžiai tikėjo tautų draugyste, lygybe, brolybe, Leninu, Marksu ir mokslu... Juk ir jie juokėsi iš Dievo bei tautiškumo, juk ir jie neįžvelgė jokio amoralumo abortuose. Na ir be abejo – nedrįso pabandyti mąstyti kritiškai. Katikatūristė Herta Burbė sukūrė taiklų pavadinimą mūsų dienų „komjaunuoliams“ – lapjaunimas.

      „O aš noriu palinkėti, ypatingai jauniems žmonėms, - LRT forume euforiškai deklamavo N. Oželytė – Matykime pasaulį be sienų. Po šimto metų Lietuva išnyks, bet tas išnyks – tai dvejos galimybės. Jei žmonės pyksis, tai neliks gyvybės, o jei draugaus – tai sienų nebeliks. Visa žmonija kaip vienas kūnas, be sienų, susikalbanti ir gyvenanti žmonišką gyvenimą.“

      Sunku patikėti, kad taip kalba Lietuvos nepriklausomybės akto signatarė. Laidoje, skirtoje 1990 m. Kovo 11-osios įvykiams paminėti. O dar sunkiau suvokti, kad dauguma vakarietišką kultūrą šlovinančių tautiečių šiame pasisakyme neįžvelgia nieko blogo. 

      Juk mūsų elitiniai įtakotukai ir netgi mūsų nacionalinė televizija mums įpiršo, jog gerbti partizanus, minėti žodį „nacionalinis“ (kaip ironiška), „tautiškumas“, visiškai nėra cool. Mūsų savastis, mūsų istorija, mūsų interesai, pagaliau mūsų šalies suverenitetas ne taip jau labai svarbu. Svarbu – neišsiskirti Vakarų kontekste, svarbu – neužrūstinti von der Leyen. Ir neduok Dieve, kas pagalvos, jog esame per mažai tolerantiški, per mažai globalūs… Apimtų  nacionalinė gėda, ne kitaip.

      Ukrainiečių filosofas ir intelektualas Andrii Baumeister, laikantis save vakariečiu, pastebėjo, jog egzistuoja dvi Europos – įsivaizduojama (idealizuojama) ir tikroji (realioji). Filosofijos mokslų daktaras bei profesorius teigia, kad Ukrainoje kai kurie postsovietiniai inteligentai, prisistatantys vakariečiais, aršiais antikomunistais bei antirusistais, susiaurino Europos bei europietiškumo sąvokas. Atmetę Europos gyvenimo daugialypiškumą, akivaizdžius atskirų Europos valstybių skirtumus ir „nematantys“ prieštaravimų valstybių viduje, taip pat prieštaringai vertinamų Europos Sąjungos vadovų sprendimų, šie Vakarų vertybių „ekspertai“ ėmė lyg dogmą skelbti savo įsivaizduojamą „tikrąjį“ europietiškumą ir amerikietiškumą. 

      Nesunkiai atpažįstamas šis reiškinys ir Lietuvoje. Maldeikienė, Pavilionienė bei jų atžalos, o taip pat Juknevičienė, Oželytė ir daugelis kitų intelektualais save pristatantys visuomenės veikėjai nevengia pakelti savo balso, kai kalba pasisuka apie LGBT, globalizmą, rasizmą ir kitas šiomis dienomis „trendinančias“ temas. Žodis „Vakarai“ yra įterpiamas į kiekvieną sakinį, apipinamas meiliausiais epitetais, iš kurių ryškiausi – laisvė ir tolerancija. 

      Šie asmenys reguliariai mums visiems primena, jog rusiška žiniasklaida – įžūli propaganda, bet kažkaip nepastebi, kad toje pačioje LRT nuomonių įvairovė reiškia šimtus TV laidų ir straipsnių apie šaunius, išsilavinusius LGBT narius – ak, kaip laimingai jie gyvena vakaruose, kiek laisvių, teisių ir privilegijų turi – skirtingai nuo tamsuoliškos, homofobiškos mūsų tėvynės ir nei vienos laidos, nei vieno straipsnio apie vulgarumus pride paraduose, nei vieno kritiško požiūrio į „pažangiose“ šalyse populiarėjantį  belyčiukų (angl. Theybies) auginimo būdą, nei vieno straipsnio apie savo lyties bei seksualinės orientacijos neatrandančius paauglius, per klaidą sutikusius su biologinės lyties keitimu. Socialinės lyties sąvokos absurdiškumą pašiepiantys asmenys LRT laidose yra vieningai atremiami. Vaikų apsaugos įstatyme trūkumus įžvelgiantys pašnekovai tuoj būna suvalgyti objektyviųjų žurnalistų. Toks pat vienpusiškumas įžvelgiamas ir nagrinėjant kitas temas – Stambulo konvenciją, skiepus, globalizmą... Atrodo, kad kritiškas požiūris, nepopuliari nuomonė, objektyvumas yra grėsmė laisvei (demokratijai) ir tolerancijai, o ne atvirkščiai. Laimei ar nelaimei žiniasklaidos degradacija būdinga ne tik LRT, bet ir didžiosioms visame pasaulyje populiarioms žiniasklaidoms – CNN, BBC, CNBC. Mums visai neblogai sekasi aklai mėgdžioti. 

      Profesoriaus Baumeister minima idealizuojamo (įsivaizduojamo) Vakarų pasaulio priešprieša realiajam Vakarų pasauliui yra nesunkiai atpažįstama. Kaip minėjau anksčiau, mums vis kalama į galvą, jog svarbiausia vakaruose – laisvė, tolerancija, žmogaus teisės. Dar pridėkime teisingumą, tiesą, gėrį. Jei tai, ką sužinojome, buvo išsakyta iš Briuselio tribūnos, galime būti ramūs – tai yra patikrinti faktai, absoliuti tiesa. Tikri vakariečiai liks nevalgę, bet pamaitins pabėgėlį, tikri vakariečiai galvą guldys dėl kilnių idėjų, dėl vertybių.

      Įsivaizduodami, jog elgiasi kaip tikri europiečiai mūsų užsienio politikos vykdytojai nevengia aštrių kalbų bei veiksmų. Dar Ukrainos – Rusijos konflikto laikais Dalia Grybauskaitė drąsiai vadino Rusiją teroristine valstybe, atsisakė vykti į Maskvą diplomatinio vizito, tuo tarpu Merkel tik pagrūmojo piršteliu ir toliau tęsė dalykiškus santykius su Putinu dėl Nord Stream 2 tiesimo, priėmė iš jo gėlių puokštę per 2018  m. Olimpines žaidynės Sočyje. „Mes juk negalime nutraukti bendravimo, negalime gyventi tyloje“, – ne kartą teisinosi aštuoniolika metų Vokietijai vadovavusi politikė. Tokius pačius žodžius išsakė ir Emmanuel Macron, 2020 m. rugsėjį atvykęs diplomatinio vizito į Lietuvą. 

      „Mes norime turėti skaidrų, ne naivų dialogą su Rusija, - kalbėjo Prancūzijos vadovas tada. – […] Tas dialogas yra labai svarbus iš strateginės pusės […]. “

      Mes naiviai tikėjomės, jog po Navalno sulaikymo, po Lukašenkos siautėjimų Vokietija paaukos Nord Stream 2, bet tas neįvyko. Ir net Mesijas Baidenas tik padūsavo, išreiškė nepasitenkinimą, tačiau finale palaimino šį gėdingą, Ukrainą pažeminantį ir Putino galią sustiprinantį projektą. 

      Dar vienas ryškus iliuzijų vs. tikrovės pavyzdys – visuotinis Trampo smerkimas. Dar taip neseniai uolūs pro-vakariečiai žinojo, jog Trampas yra blogas dėdė – arogantiškas, ciniškas, amoralus, vulgarus ir dar be to – fašistas. CNN, BBC, LRT ir kitos autoritetingos žiniasklaidos priemonės nevengė vėl ir vėl priminti, kaip žiauriai oranžinis vyras pasielgė su vargšų pabėgėlių vaikais – laikė juos narvuose (suorganizuotuose Obamos laikais). O kur dar tvoros statybos palei JAV – Meksikos pasienį. Tvoros XXI amžiuje – koks brutualumas! Viskas, ką kalbėjo ir darė Trampas buvo blogas tonas, neatleistina, netoleruotina, nesektina ir labai prieštaravo demokratiškųjų Vakarų idėjoms. 

      Baidenui laimėjus viso pasaulio liberalieji vieningai atsikvėpė. Kiek euforijos buvo socialiniuose tinkluose ir fiziniame pasaulyje. Trampo atmestinu požiūriu į COVID-19 grėsmę pasipiktinę JAV demokratų šalininkai tūkstantinėmis miniomis rinkosi švęsti gėrio pergalės. Milijonai visame pasaulyje tikėjosi pagaliau sulauksiantys kitokios Baltųjų rūmų retorikos. Pagaliau pabėgėliai bus priimti išskėstomis rankomis, pagaliau narvus pakeis ištaigingi apartamentai, o gal net tvorą pavyks nugriauti… 

      Tik Baidenas neskuba išimti pabėgėlių vaikų iš narvų – jo atstovė spaudai Jen Psaki teisinosi, jog taip elgiamasi tik dėl pandemijos – nėra galimybių vaikų išskirstyti pakankamai plačiai jaukesnėse patalpose. Tarsi tai nors kiek keistų esmę – vaikų laikymas narvuose yra antihumaniškas arba ne, kitu atveju Trampo pasiteisinimai taip pat turėtų būti išgirsti. 

      Baideno administracijos retorika vėlgi nei kiek ne švelnesnė nei Trampo. Besikreipdama į gvatemaliečius viceprezidentė Kamala Harris primygtinai paprašė jų nebandyti neteisėtai kirsti JAV sienos. Ji paaiškino, kad nelegalai nebus įleisti, jie bus grąžinti į savo kilmės šalį. Va taip va. Be jokių lyrinių nukrypimų į žmogaus teises, tautų draugystę, globalų pasaulį ir užuojautą, apie kurią jiedu su Baidenu taip garsiai kalbėjo rinkiminės kampanijos metu. 

      Po ilgų dvejonių mūsų moteriausybė visgi priėmė sprendimą nutiesti spygliuotą barjerą palei Lietuvos – Baltarusijos sieną. Vis buvo atsargiai dairomasi ir svarstoma, o ką gi pagalvos žmogaus teisių ekspertai iš Briuselio. Tačiau netgi dabar, kai jau tapo visiškai aišku, kad į mūsų valstybinę teritoriją atklydę prieglobsčio prašytojai – tai paprasčiausi diversantai, dalyvaujantys nusikalstamosiose schemose, arogantiškai niekinantys tą duonos kąsnį, kurį krauju ir prakaitu uždirbę lietuviai jiems padėjo ant stalo, mūsų profesionalioji valdžia, žadėjusi daugiau jėgos, vis dar svarsto, kaip čia gausiau aprūpinti svetelius žmogaus teisėmis ir kaip čia įrodyti, kad Dieveniškėse ir Rūdninkuose mitinguojantys žmonės – provokatoriai, antivalstybininkai, papirktieji. 

      Verta prisiminti daug audrų socialiniuose tinkluose sukėlusį Gabrieliaus Landsbergio svainio Liudviko Andriulio įrašą Facebook per 2020 m. seimo rinkimus. L. Andriulis džiaugėsi liberalių jėgų pergale pirmajame ture ir išreiškė lūkestį, jog pagaliau galima bus tikėtis „pasipriešinimo išmokoms ir pašalpoms, lengvesnės imigracijos. “ Taigi. Skurdžiau gyvenantys tautiečiai yra atvirai niekinami, tuo tarpu tie kiti, atvykstantys iš trečiųjų šalių yra laukiami išskėstomis rankomis. Nieko tokio, kad jie tuštinasi į termosus, mėto maistą pro tvorą, socialiniuose tinkluose grasina užgrobti mūsų valstybę. Šiuo atveju viskas pateisinama, žvelgiama pro pirštus, su atlaidžia šypsena arba išvis nekreipiama dėmesio – nes čia gi Pabėgėliai. Solidžiai atrodantys dėdės iš CNN ekrano juk liepė mums mylėti ir gerbti pabėgėlius. Taip pat juodaodžius, LGBT narius. Landsbergiai lyg ir atsiribojo nuo giminaičio akibrokšto, bet niekam ne paslaptis, kad iš tikrųjų L. Andriulis tik įgarsino daugumos mūsų elito atstovų mintis. Juk ir šiaip įvairių formų diskusijose nevengiama subtiliau ar tiesmukiškiau pašiepti „antrarūšius“ – pašalpinius, kaimiečius, mažiau išsilavinusius. 

      Kada gi pagaliau išaugsime iš pasakėlių apie „Europą“ ir pradėsime gyventi kaip tikri europiečiai? Kada įsisąmoninsime, jog šiame pasaulyje nėra ir nebuvo tobulos civilizacijos? Kada išmoksime priimti iš senojo žemyno tai, kas mums atrodo teisinga bei naudinga ir drąsiai atmesti tai, kas mums svetima? Kada išmoksime nedirsčioti per petį, nelaukti kažkieno pritarimo, bet veikti proaktyviai, formuoti Europą, nes mes ir esame Europa? Kada pradėsime iš esmės rūpintis savo šalimi, savo tautiečių atlyginimais bei pensijomis, kada išmoksime gerbti tuos likimo nuskriaustuosius, kurie gyvena čia? Būtent tada ir tik tada visas pasaulis pagaliau laikys mus Europos dalimi. 

      Be abejo, jeigu tektų rinktis tarp dviejų alternatyvų – Putinistinė Rusija ar Europa, JAV, daugelis nemirktelėdami pasirinktų antrąjį variantą, tačiau nežinia, kiek ilgai mūsų pasirinkimas bus toks užtikrintas. Nekvestionuotinos įvairių sričių ideologijos vis tvirčiau apraizgo mūsų laisvą mintį, laisvą pasirinkimą. Kažin, ar neteks ir vėl rinktis tarp Stalino ir Hitlerio?

      Skaityti komentarus