„Man sukanka keturiasdešimt vieneri. Bet šiemet švęsti nesinori.

Jaučiu, kad mūsų kartai baigiasi laikas išgelbėti laisvą internetą – tą, kurį mums sukūrė mūsų tėvai.

Tai, kas kadaise buvo laisvo žodžio ir atviros informacijos pažadas, šiandien tampa tobuliausiu žmonių kontrolės įrankiu.

Šalys, kurios dar neseniai vadintos laisvomis, viena po kitos įveda distopines priemones: skaitmeninius asmens tapatybės dokumentus Jungtinėje Karalystėje, privalomus amžiaus patikrinimus Australijoje, masinį privačių žinučių skenavimą Europos Sąjungoje.

Vokietijoje persekiojami žmonės, kurie drįsta kritikuoti valdžią internete. Jungtinėje Karalystėje tūkstančiai sėda į kalėjimą už savo įrašus „Twitter“. Prancūzijoje tiriami technologijų lyderiai, kurie gina laisvę ir privatumą.

Tamsus, distopinis pasaulis artėja sparčiau, nei mes suvokiame. Ir mes rizikuojame tapti karta, kuri paskutinė dar turėjo laisvę – ir pati tylėdama leido ją atimti.

Mums įteigė melą.

Mums įrodinėjo, kad svarbiausia mūsų kartos kova – sugriauti viską, ką sukūrė mūsų protėviai: tradicijas, privatumą, suverenitetą, laisvą rinką ir žodžio laisvę.

Išduodami šį palikimą, mes patys pasukome link savinaikos – moralinės, intelektinės, ekonominės ir galiausiai biologinės.

Todėl ne – šiandien aš nešvęsiu.
Mano laikas senka.
Mūsų visų laikas senka."

Lietuvoje dar galime džiaugtis laisve. Dar galime kritikuoti valdžią. Tik ar ilgai? Kaži ar daug suvokiančių, kad sugrįžus konservatoriams, Lietuva taptų tokia, kaip Durovas aprašo.

Pasidalink jei nebijai. Gal kam nors dašils.