Taip, palyginus su tuom kas vyko pastaruosius porą metų ir vyksta dabar ir vyks artimiausiu metu, tai atrodo lyg buvo smagus metas.

Bet, vienas dalykas reikia suvokti jog niekas niekur nebegrįš. Tai neįmanoma. Taip pasaulis nesivysto.
Jokių grįžimų atgal nebūna.

Būna visada kažkas naujo. Galbūt panašu, galbūt primena kažką, bet nauja.
O ir nebuvo ten nieko gero, dėl ko reiktų norėti jog tie "laikai" sugrįžtų.

Čia tik silpni žmogeliukai kampe pakritę isteriškai kukčioja - leiskite man gyventi kaip anksčiau.

Kvaily - to niekada nebebus.

Per ilgai per daug lengvai gyvenai ir tapai auka.
Nebesugebančiu pasirūpinti savimi. Nebesugebančiu tobulėti ir prisitaikyti.
Nebesugenčiu "suktis" kaip "sukosi" mūsų seneliai ir tėvai.

Kas Sibire, kas prie sovietų.
Kas laukiniais devynniasdešimtaisiais.
Tu tiek apkerpėjai, tiek sutižai, tiek tapai nebeįgalus pats už save spręsti ir tobulėti.

Jog viskas ką tu gali tai zyzti jog tau leistų gyventi taip patogiai kaip tu jau pažįsti.

Kaip jau įpratai.
Patogiai "atsėdėti" savo valandas už algą.
Patogiai parvairuoti namo.
Patogiai atsigerti alaus ar vyno prie tėvė.

Patogiai išgirsti patogaus melo per žiniasklaidą kaip kažkas yra blogas, o kažkas yra geras.

Patogiai gyventi savo burbule.
Patogiai du kartus metuose "paatostogauti"po savaitę.
Patogiai užmokėti visas paskolas gavęs algą.

Patogiai meluoti sau jog tavo genai tokie todėl tu storas.
Patogiai apkaltinti savo antrąją pusę jog tai jis ar ji kalta jog jūsų Santykiai senokai nebe tie kokie buvo pradžioje. Patogiai apkaltinti bendradarbius ir direktorių jog atmosfera darbe bloga per juos.

Nemanai kad jau laikas lysti iš savo melo burbulo ir pasiruošti sunkiam nusileidimui ant šiknos?
Na jei nemanai. Tada pats kaltas.
Tada, kaip sako Šarūnas Navickis - esi glušas!
Sėkmės tau, nors ji tau nepadės!