Viena vertus, tai vieta, susijusi su skaudžia žydų tautos istorija ir Holokausto atmintimi. Kita vertus, tai vieta, kur vyko Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, kur prasidėjo Lietuvos atgimimo kelias. Daug žmonių iš visos Lietuvos važiavo į Sporto rūmus, rizikuodami, nežinodami, kuo tai baigsis. Tarp jų buvo ir lietuvių, ir žydų tautybės žmonių, mokslininkų, intelektualų, visuomenės veikėjų.

Todėl šiandien keista matyti, kai ši vieta pateikiama taip, tarsi ji priklausytų tik vienai istorijai, o ne bendrai valstybės patirčiai. Tai kuria įspūdį, kad sąmoningai formuojama priešprieša tarp bendruomenių.

Ar to reikia šiandien, kai pasaulis nestabilus, kai Europoje vyksta karas, kai visuomenės ir taip jautrios? Mano manymu, ne. Tokios temos lengvai tampa politinio konflikto įrankiu. Atsiranda pareiškimai, interviu, emocinės reakcijos, ir vietoj susitaikymo turime konfrontaciją.

Man ypač gaila, kad buvo įdėta daug darbo ieškant kompromiso. Buvo kalbėtasi su žydų bendruomene, su Izraelio atstovais, su savivaldybe. Buvo bandyta rasti sprendimą, kuris gerbtų ir žydų istoriją, ir Lietuvos valstybės atgimimo simboliką. Tačiau politiniai sprendimai viską gali sugriauti labai greitai.

Aš manau, kad laimėtų visi, jei Sporto rūmai taptų moderniu konferencijų centru su aiškiai įrengta atminties erdve, skirta žydų istorijai ir Holokausto temai. Tokiu būdu būtų išsaugota ir Sąjūdžio simbolika, ir istorinė pagarba žydų bendruomenei. Tai galėtų tapti bendros atminties vieta, o ne konfliktų aikšte.

Politikai neturėtų vadovautis ambicijomis ar trumpalaikiais politiniais skaičiavimais. Jei ši vieta bus paversta dar vienu skaldymo simboliu, nukentės visi. Ir lietuviai, ir žydai.

Sporto rūmai galėtų tapti vienijančiu objektu. Klausimas tik vienas – ar bus pasirinktas toks kelias?