Nors Totalitarinių ir autoritarinių režimų propagavimo įstatymas draudžia žavėtis, girti ir kitaip propaguoti 14 nepriklausomos Lietuvos metų laikotarpį (1926–1940), negaliu juo nesižavėti. Dar labiau negaliu nesižavėti tuo, kad buvo sukurtas sveikas visuomenės branduolys, kuris ir šiandien įvairaus plauko globalistams - komunistams yra lyg ašaka gerklėje.

Aš daug kritikuoju valdžią, jos sukurtą supuvusią ir neefektyvią sistemą, kuri gali funkcionuoti tol, kol iš pasaulio finansų centrų nenumaldomai teka pinigų srautas. Užtektų jam sustoti, ir „kortų namelis“ sugriūtų. Prieškario tautos namai nebūtų sugriuvę taip lengvai. Komunistai ilgai vargo ir dabar tebevargsta, kad visus nuvarytų nuo žemės, pripratintų prie lengvo ir nerūpestingo gyvenimo. Tačiau aš niekada nekritikuoju Lietuvos. Tai kritika sistemai, bet ne Tėvynei. Tai kritika sistemai, kuri, mano akimis, okupavo mano šalį, apraizgė ją lyg aštuonkojis ir siurbia jos gyvybinius syvus. Norėčiau, kad išmoktume tai atskirti.

Jei bandyčiau lyginti dvi Lietuvas, šiuolaikinė pralaimėtų. Todėl ši diena mums tokia svarbi – kaip kelrodė žvaigždė.

Todėl Vasario 16-oji man šiandien iškyla kaip pavyzdys ir siekiamybė.

Visus – su Vasario 16-ąja.