Viena didžiausių problemų šioje istorijoje yra ta, kad daugelis žmonių dar nesuvokia jos masto. Šiandien žmogus, prisidengęs žurnalisto statusu, gali gauti itin daug informacijos apie kitus asmenis. Formali procedūra atrodo teisėta, tačiau klausimas lieka tas pats: kas kontroliuoja, kaip tie duomenys bus naudojami?
Įsivaizduokime situaciją. Asmuo įsidarbina žiniasklaidos priemonėje, gauna žurnalisto statusą, kreipiasi dėl duomenų gavimo ir juos gauna. Vėliau surinkta informacija gali būti kaupiama apie politikus, valstybės tarnautojus, pareigūnus ar kitus visuomenėje žinomus žmones. Klausimas paprastas: kas garantuoja, kad tokie duomenys nebus panaudoti ne pagal paskirtį?
Mano įsitikinimu, Registrų centras turėtų nedelsdamas informuoti žmogų apie kiekvieną jo duomenų užklausą. Jei kažkas kreipiasi dėl mano duomenų, aš turiu žinoti, kas tai daro ir kokiu pagrindu. Duomenų savininkas turi turėti galimybę matyti, kas domisi jo informacija.
Šiandien situacija atrodo paradoksali. Duomenų valdytojas disponuoja jautria informacija, tačiau pats žmogus dažnai sužino apie tai tik tada, kai duomenys jau būna panaudoti. Tokia sistema nekuria pasitikėjimo.
Šioje diskusijoje prisimenama ir ankstesnė istorija, kai žurnalistas Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė vykdė tyrimus, kuriuose buvo naudojami įvairūs duomenų šaltiniai. Tokie atvejai kelia platesnį klausimą: ar visuomenė turi teisę žinoti ne tik apie politikų, bet ir apie pačių žurnalistų interesus?
Jeigu politikai deklaruoja turtą, interesus, ryšius ir pajamas, kodėl panašių skaidrumo standartų nereikėtų taikyti tiems, kurie formuoja viešąją nuomonę? Žurnalistai, nuomonių formuotojai ir didžiųjų informavimo priemonių savininkai daro reikšmingą įtaką politiniams procesams. Todėl natūraliai kyla klausimas, ar jie neturėtų deklaruoti interesų konfliktų, finansinių ryšių ir valstybės institucijų finansavimo.
Svarbiausias klausimas šiandien nėra vien apie konkretų duomenų nutekinimą. Klausimas yra apie principą. Ar valstybė gali užtikrinti, kad žmogus žinotų, kas naudojasi jo duomenimis? Ar visuomenė turi teisę žinoti, kokius interesus turi tie, kurie formuoja viešąją nuomonę?
Jeigu politikams taikomi skaidrumo standartai, diskusija apie analogiškus standartus žiniasklaidos ir nuomonių formuotojų aplinkoje anksčiau ar vėliau vis tiek taps neišvengiama.
Skaityti komentarus