Belieka laukti, kada pasirodys lojalumo kortelė: išvažiuoji pirmą kartą - gauni nuolaidą, antrą kartą - papildomą bagažą, o trečią kartą- valdžios padėką, kad nebereikės tavimi rūpintis.

Štai ir visa emigracijos strategija!

Pirmas paketas - susikrauni lagaminą.

Antras paketas - atsisveikini su artimaisiais, pasiimi bagažą ir dar kartą pagalvoji, ar tikrai nori išvažiuoti.

Trečias paketas - skrendi ten, kur valdžios pažadai galbūt kada nors taps realybe.

O Lietuvoje lieka iškilmingi pranešimai, gražios spaudos konferencijos ir politikai, kurie mums aiškins, kad viskas kontroliuojama, ekonomika auga, o ateitis šviesi.

Tik kažkodėl ta šviesi ateitis vis dažniau matoma pro lėktuvo langą.

Bet palaukime, juk turime ekonomikos ekspertų!

Mindaugas Sinkevičius viešai kalbėjo apie ekonomikos augimą kaip vieną iš pagrindinių šaltinių valdžios pažadams finansuoti. Jis taip pat pripažino, kad įsipareigojimų daug, o finansinės galimybės ribotos.

Ir čia kyla labai paprastas klausimas: jeigu ekonomika auga, tai kodėl tiek žmonių nejaučia, kad jų gyvenimas gerėja? Jeigu galimybių daugėja, kodėl jaunam žmogui vis sunkiau įpirkti būstą, šeimai - planuoti ateitį, o dirbančiam žmogui - suprasti, kodėl nuo atlyginimo iki atlyginimo lieka vis mažiau?

Gal mes, paprasti žmonės, tiesiog per mažai suprantame tą sudėtingą ekonomikos mokslą?

Gal mums reikia dar vienos spaudos konferencijos, dar vienos skaidrės su augančiomis kreivėmis ir dar vieno paaiškinimo, kad viskas iš tikrųjų yra gerai?

Nes jeigu žmogus uždirba, moka mokesčius, dirba visą mėnesį ir vis tiek negali ramiai planuoti savo ateities, matyt, problema ne ekonomikoje, o tame žmoguje. Bent jau taip kartais gali pasirodyti klausantis valdžios kalbų.

Tik yra viena problema: ekonomikos augimo procentais sąskaitų parduotuvėje neapmokėsi. O gražiomis prognozėmis būsto paskolos negrąžinsi.

O kai kalbame apie saugumą, čia irgi turime įdomią situaciją. Viena vertus, mums nuolat primenama, kad gyvename pavojingais laikais. Kita vertus, žmogus, kuris bando susikurti saugesnį gyvenimą Lietuvoje, dažnai susiduria su visai žemiškomis problemomis: kainomis, būstu, pajamomis ir neapibrėžtumu.

Žinoma, geopolitinės grėsmės yra realios, ir jų ignoruoti negalima. Tačiau valstybės atsparumas - tai ne vien gynybos biudžetas ir grėsmingi pareiškimai. Tai ir žmonės, kurie pasitiki savo valstybe, joje dirba, augina vaikus, kuria verslą ir nori čia pasilikti.

Nes kokia nauda iš stiprios valstybės deklaracijų, jeigu jos gyventojai vis dažniau svarsto, ar jų ateitis bus geresnė svetur?

Todėl klausimas valdantiesiems paprastas: ar jūsų tikslas - kad Lietuva taptų šalimi, į kurią žmonės nori grįžti, ar šalimi, iš kurios žmonėms vis lengviau išvažiuoti?

Galų gale, bilietas su 50 procentų nuolaida - dar ne ekonominė strategija. Tai tik pigesnis kelias iš šalies.

Lietuvai reikia ne valdžios, kuri padėtų žmonėms pigiau išvažiuoti, o tokios valstybės, kurioje žmonėms apskritai nereikėtų ieškoti geresnio gyvenimo svetur.

Nes jeigu didžiausias valstybės pasiūlymas žmogui yra nuolaida bilietui, gal laikas paklausti: o kur nuolaida nuo valdžios klaidų kainos, kurią moka Lietuvos žmonės?