Didžiosios revoliucijos, Napoleono, Viktoro Hugo ir Šarlio de Golio šalis. Valstybė, kurioje gimė moderniosios Europos laisvės idėjos, kur žmonės dėl savo teisių statydavo barikadas ir nuversdavo karalius.
Dabar barikadas stato tie, kurie niekina Prancūziją, o Respublika, kadaise nukirsdinusi savo karalių, nedrįsta pakelti balso prieš jos simbolius trypiančius barbarus. Trispalvė, kadaise vedusi žmones į revoliucijas ir karus, tampa skuduru, kurį galima niekinti, Žaną d'Ark galima niekinti. O prancūzai žiūri sau ramiai per telikus.
Laisvė, lygybė, brolybė! Laisvė niekinti šalį, kurioje gyveni? Lygybė tarp tų, kurie ją kūrė, ir tų, kurie ją griauna? Brolybė su kiekvienu, kuris tau spjauna į veidą, nes svarbiausia – neatsakyti tuo pačiu ir neprarasti europietiškos šypsenos? Ar ne laikas pakeisti Respublikos šūkį? Pakantumas, nuolankumas, kapituliacija!
Gal jau laikas prie Eifelio bokšto pastatyti didingą Angelos Merkel paminklą? Su ištiestomis rankomis, motiniška šypsena ir užrašu: „Mes susitvarkysime.“ O šalia – mažesnį paminklą Prancūzijos valdžiai. Be vėliavos, nes ji jau nebereikalinga, ir be rankų, nes vis tiek nieko nedaro. Užtat su didžiule burna, pražiota juodam falui.
Baisu, kai tauta ima bijoti pati savęs, bet dar baisiau, kai prie pažeminimo priprantama greičiau negu prie laisvės. Prancūzijos likimas priklauso ne nuo buko kaip bambuko Emanuelio, ministrų, policijos. Institucijos gali saugoti valstybę, bet negali tautai įsakyti ją mylėti, negali už ją turėti savigarbos ir vietoj jos nuspręsti, kas tauta yra ir kuo nori likti.
Tai turi nuspręsti patys prancūzai. Nustoti apsimetinėti, kad nieko nevyksta ir laukti, kad kas nors kitas apgins tai, kas jiems patiems neberūpi. Nes valstybė neprasideda nuo prezidento rūmų. Ji prasideda nuo piliečio, kuris žino, kad tai jo Tėvynė ir yra pasirengęs prisiimti atsakomybę už jos likimą.
O jeigu tas pilietis nebenori? Jeigu jam viskas vienodai? Jeigu jis pasirengęs iškeisti orumą į patogumą, laisvę į ramybę, istoriją į prekybos centro nuolaidų kortelę? Ką tuomet gali padaryti prezidentas? Ką gali policija? Ką gali kariuomenė? Kas apgins tautą, kuri nebenori pati savęs ginti?
Galima atstatyti sudegintus pastatus, sutvarkyti gatves, atkurti ekonomiką ir pakeisti valdžios marionetes. Bet kaip atkurti tautos valią būti savimi, jeigu ji pati tos valios atsisakė? Kaip pažadinti žmones, kurie nebenori pabusti?
Ne apie prancūzus aš čia, supraskit.
Aš rašau dėl mūsų ir apie mus. Nes mes taip pat išmokome tylėti, kai reikėtų kalbėti. Nusukti akis, kai reikėtų žiūrėti tiesiai ir susitaikyti, kai reikėtų pasakyti „ne“. Mes irgi turime savo didingą istoriją, laisvės kovas, savo barikadas ir savo didvyrius. Didžiuojamės tais, kurie nepabūgo tankų, o bijome netekti pareigų, atlyginimo, valdžios malonės ar kaimyno pritarimo.
Mes irgi mokame iškilmingai sugiedoti himną, pagerbti žuvusiuosius, padėti gėlių prie paminklų. Tik ar mokame ginti tai, dėl ko jie žuvo? Ar ne per lengvai iškeitėme laisvę į teisę netrukdomiems gyventi? Ar savo tylėjimą jau vadiname išmintimi, baimę – atsargumu, o susitaikymą – brandžia pilietine laikysena? Ir ar ne patys išmokėme valdžią mūsų nebijoti?
Mes piktinamės prancūzais, nes iš šalies geriau matyti, kaip tauta pamažu atsisako savęs. Bet gal todėl taip nenorime pažvelgti į veidrodį, nes ten pamatytume save? Ir suprastume, kad tautos nepraranda laisvės tik tada, kai ją kas nors atima. Kartais jos pačios, po mažą gabalėlį, kasdien savo laisvę ir savo valstybę atiduoda. Kad tik būtų ramiau.
O kai pagaliau susivokia, kad nebeturi ką ginti, jau nebėra ir kam. Todėl klausimas ne tas, kas atsitiks Prancūzijai. Klausimas – kas atsitiks mums? Ir dar baisesnis - gal jau atsitiko, tik mes, kaip visada, apsimetame nepastebėję?
Skaityti komentarus