Lietuvos radijas ir televizija paskelbė straipsnį „Žiniasklaidos laisvei – naujos žemumos, Lietuva nukrito į 14 vietą“.

Antraštė siunčia aiškią emocinę žinutę. Žiniasklaidos laisvė blogėja. Situacija prastėja. Reikia skubiai ginti laisvą žodį.

Pilni „Reporterių be sienų“ pateikiami duomenys rodo visiškai kitokį vaizdą. Lietuvos spaudos laisvės bendras balas 2025 metais padidėjo nuo 81,73 iki 82,27, o žurnalistų saugumo indikatorius pagerėjo nuo 8,12 iki 7,80. Tai nėra interpretacija ar nuomonė. Tai oficialūs indekso skaičiai.

„Reporterių be sienų“ sudaromas indeksas turi dvi atskiras dimensijas. Pirma - bendras balas, kuris parodo realią spaudos laisvės būklę šalyje. Antra - vieta reitinge, kuri priklauso ne tik nuo vienos valstybės situacijos, bet ir nuo to, kaip sekasi kitoms šalims.

Lietuvos atvejis 2025 metais yra aiškus. Bendras spaudos laisvės balas padidėjo. Žurnalistų fizinio saugumo situacija pagerėjo. Vieta reitinge smuko viena pozicija tik todėl, kad kitos valstybės pagerino savo rodiklius dar labiau.

Tai reiškia viena. Spaudos laisvė Lietuvoje neblogėjo. Ji gerėjo.

Tačiau šis faktas Lietuvos radijo ir televizijos tekste nustumiamas į antrą planą.

Vietoje to, kad būtų paaiškintas balo augimas, pasirenkamas emociškai paveikesnis akcentas - „kritimas“. Vietos skaičius pateikiamas be konteksto, be metodologinio paaiškinimo, be palyginimo su pasauliniu vidurkiu.

Tai nėra paprastas supaprastinimas. Tai klasikinis informacijos įrėminimas.

Dar daugiau. Ši „žemumų“ retorika susiejama su Lietuvos radijo ir televizijos auditu. Nors „Reporterių be sienų“ metodika aiškiai vertina visą žiniasklaidos ekosistemą, o ne vienos institucijos valdymo peržiūrą, skaitytojui sudaromas įspūdis, kad pats auditas yra spaudos laisvės puolimas.

Tai jau ne informavimas. Tai priežasties priskyrimas be pagrindo.

Kai objektyvūs rodikliai gerėja, bet visuomenei pasakojama apie krizę, kyla neišvengiamas klausimas. Kam naudinga, kad visuomenė manytų, jog žodžio laisvė puolama.

Atsakymas matomas platesniame kontekste. Bet koks bandymas peržiūrėti Lietuvos radijo ir televizijos valdymą, finansavimą ar veiklos efektyvumą iš karto pristatomas kaip grėsmė laisvam žodžiui.

Tokiu būdu valdymo klausimai paverčiami vertybine drama, kritika iš anksto diskredituojama, visuomenė mobilizuojama ne diskusijai, o gynybai.

Tai nėra laisvos spaudos refleksas. Tai institucinės savisaugos mechanizmas.

Šiame pasakojime žodžio laisvė nustoja būti visuomenės teise. Ji tampa simboliniu skydu, saugančiu konkrečią galios konfigūraciją.

Kai balai kyla, bet kalbama apie nuosmukį, nutylimi teigiami indikatoriai, vieta pateikiama be konteksto, o auditas prilyginamas spaudimui, tai reiškia, kad žodžio laisvė naudojama ne analizei, o gynybai.

„Reporterių be sienų“ duomenys aiškiai rodo, kad 2025 metais spaudos laisvės situacija Lietuvoje pagerėjo, žurnalistų saugumas sustiprėjo, jokio sisteminio nuosmukio nefiksuota.

Tačiau dalis žiniasklaidos pasirinko priešingą pasakojimą.

Tai leidžia daryti paprastą, bet nemalonų apibendrinimą. Žodžio laisvė šiuo atveju naudojama ne kaip visuomenės interesas, o kaip elyyyitinės sektos komunikacinis instrumentas, skirtas apsaugoti save nuo kontrolės.