Metų pabaigoje profesionalūs žurnalistai ir pažangioji iš įvairiausių bažnytkaimių bei rajonų centrų į Vilniaus pakraščius sugužėjusi inteligentija Lietuvoje nuožmiai gynė laisvą žodį. Gynė dažniausiai saugiose erdvėse, kur niekas niekuo nerizikuoja ir nepraranda savo darbo vietų, kur nereikia gilintis ir skaityti teisės aktų ir kur „aktyvi visuomeniška pozicija“ baigiasi emociniu įrašu socialiniame tinkle. Lietuvos respublikos Seimas tuo metu darė tai, ką moka geriausiai: tyliai, techniškai ir be didesnio triukšmo perrašinėjo valstybės ir piliečių santykio ribas. Be fanfarų, be protestų, be visiems puikiai žinomų TSPMI ekspertų LRT studijose. Tai jau darosi įprasta, kad politikai net nesuka sau galvos, ar visuomenė apskritai supranta, kas yra daroma jos vardu.
Seimo informaciniame pranešime gruodžio 23 dieną pasirodė žinutė, kuri prasidėjo taip: „Seimas pritarė naujos redakcijos Žvalgybos įstatymui (projektas Nr. XVP-928(2), kuriuo patobulintos esamos ir reglamentuotos naujos priemonės, sudarysiančios sąlygas efektyviau ir lanksčiau užkardyti grėsmes nacionaliniam saugumui, taip pat stiprinti ir didinti tarnybos žvalgybos institucijose patrauklumą.”
Taigi, kol prie Seimo rūmų degė teisingi laužai, pastato viduje buvo stumiamos Žvalgybos įstatymo pataisos. Ne viena ir ne dvi – visas paketas, kuris iš esmės plečia sekimo mastą valstybėje, normalizuoja veiksmus, kurie dar visai neseniai būtų atrodę kaip teisinė anomalija ir įtvirtina logiką, kad „nacionalinis saugumas“ yra pakankama sąlyga beveik viskam. Ką turiu galvoje sakydamas „beveik viskam“? Aš turiu omenyje tai, kas juodu ant balto tyliai atsirado pataisytame įstatyme.
Pradėkime nuo labai elegantiškos sąvokos – „žvalgybos institucijos užduotis“. Ji apibrėžiama taip: „Žvalgybos institucijos užduotis – užduotis, kurią vykdydama žvalgybos institucija renka žvalgybos informaciją atlikdama veiksmus, formaliai turinčius teisės pažeidimo požymių.“ Kitaip tariant, tai, kas formaliai atrodo kaip teisės pažeidimas, tampa nebe pažeidimu, o funkcija, jeigu tai daro žvalgybos institucija, „siekdama apginti valstybę nuo rizikos veiksnių, pavojų ir grėsmių, galinčių turėti reikšmės valstybės suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai.“ Skaitant šį tekstą man peršasi mintis, kad nusikalstamos veikos imitavimas, veiksmo perkėlimas į „pilkąją zoną”, žaidimas ant teisėtumo ribos – visa tai įteisinama ne kaip išimtis, o kaip žvalgybos darbo metodas. Ir niekas net nepaklausia, ar tokia „imitacija“ nekuria situacijos, kurioje ribos visai išnyksta. Ir kas yra ta struktūra, kuri įvardins pataisose minimas rizikas ir grėsmes?
Toliau – dar paprasčiau. Žvalgybos institucijoms suteikiama teisė, „turint duomenų, kad asmuo gali kelti pavojų ar grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir valstybės interesams, tikrinti asmenų dokumentus, transporto priemones, daiktus, juos laikinai paimti.” Kas sprendžia, ar duomenys yra patikimi? Ta pati institucija? Pagal kokius kriterijus? Vidinius? Ar asmuo apie tai sužinos? Greičiausiai ne. Ar galės apskųsti? Teoriškai – gal. Praktikoje – vargu. Prisimenate, kaip buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Tapino pletkų pagrindu apie informacijos paieškas Kultūros ministerijoje?
Dar viena pataisa, kuris kažkodėl neprasimušė į viešąją erdvę, leidžia žvalgybai „slapta gauti asmens pirštų atspaudų, balso, kvapo ir kitus pavyzdžius“. Tai nėra smulkmena. Tai biometriniai duomenys, kuriuos Europos Sąjungos teisė laiko ypatingai jautriais. Bet čia kalba ne apie baudžiamąjį procesą, ne apie teismo sprendimą. Čia – žvalgyba. Slapta. Be asmens žinios. Be pareigos asmeniui paaiškinti, kodėl jis sekamas. Žmogaus kūnas tampa duomenų baze, o privatumas – kliūtimi, kurią galima apeiti, jei tik atsiranda „grėsmė“.
Įstatyme atsiranda ir teisė „naudoti bet kokio pobūdžio medžiagas ar kitus žymėjimo būdus“, skirtus objektams identifikuoti ir išskirti iš visumos. Tai labai techninis sakinys, kuris skamba nekaltai, bet iš esmės taip pat kalba apie sekimą, žymėjimą ir kontrolę. Objektai, kurie turi būti identifikuoti. Klausimas tik vienas: kur baigiasi „objektas“ ir prasideda žmogus? Įstatymas šios ribos aiškiai neįvardija, o kai ribos neįvardijamos, jos paprastai nuolat plečiasi.
Ir galiausiai – procedūrinis perlas, visiškas naujas punktas yra vadinamoji 24 valandų taisyklė. „Išskirtiniais atvejais“ žvalgybos institucijos gali atlikti visą spektrą veiksmų – nuo susirašinėjimo stebėjimo iki patekimo į būstą ir finansinių srautų sekimo – be išankstinio teismo leidimo, remdamosi tik institucijos vadovo ar jo pavaduotojo nutarimu. Teismas įsijungia vėliau, per 24 valandas, patvirtinti, kad viskas buvo teisėta, proporcinga ir būtina. Tai nėra reali išankstinė kontrolė. Tai post factum formalumas, demokratijos dekoracija, kuri suteikia teisėtumo pojūtį jau įvykdytiems veiksmams. Ir šios pataisos vyšnia ant torto: „Jeigu terminas baigiasi poilsio ar švenčių dieną, teikimas pateikiamas ne vėliau kaip kitą darbo dieną po poilsio ar švenčių dienos.” Ką tik praūžusių švenčių atvejų tai būtų 4(!) dienos.
Tai toli gražu ne visos Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo Nr. VIII-1861 pakeitimo įstatymo pataisos. Tai tik maža dalis jų. Visa tai priimta beveik nepastebimai. Be viešų debatų. Be rimtų diskusijų apie teisingumą ir priemonių proporcingumą. Be klausimo, ar tikrai visos šios galios bus naudojamos tik „išskirtiniais atvejais“. Nes istorija rodo, kad tai, kas pradedama kaip išimtis, labai greitai tampa norma, ypač tada, kai niekas neklausia, niekas neprotestuoja ir niekas nenori atrodyti „nelojalus nacionalinio saugumo klausimais“. Reikia pavyzdžio? Prašau. Iš pastarųjų dienų gyvenimo: kai, cituojant Valstybės kontrolės vadovo pasisakymą Seimo komisijoje, teigiama, jog įstatymas perkant programas leido taikyti „išimtį“, LRT šią „išimtį“ pritaikė 89 proc. atvejų – iš vieno šaltinio ir dar pasirinktinai.
Gal aš ko nors nesuprantu. Gal tai naujas europietiškas standartas. Gal dar vienas sekimo masto didinimas – tai kaina, kurią privalome mokėti už valstybės saugumą. Štai kaip šias pataisas komentuoja seimūnas Dainius Gaižauskas, teigdamas, kad tokių įstatymo nuostatų dar neturi nei viena Europos valstybė,: „Mes ne tik suteikiame teisių, bet ir vykdysime maksimalią kriminalinės žvalgybos kontrolę ir priežiūrą, kad nebūtų pažeistos žmogaus teisės, tai, ko dar neturi Europa, nei viena iš aštuonių labiausiai žmogaus teises ginančių valstybių“. Ar jūs tuo tikite? Aš – ne.
Tik keista viena: kai realiai plečiamos valstybės galios kištis į žmogaus gyvenimą, Lietuvoje stoja spengianti tyla. Niekas neina protestuoti. Niekas nediskutuoja. Niekas neklausia, kur yra sekimo riba. Nes, matyt, tuo metu buvo vyko svarbesni dalykai: laužai, emocijos, privalomi simboliai. O teisės aktai, kaip visada, tyliai palaukė kamputyje. Ir sulaukė.
„Kas atsisako esminės laisvės tam, kad įgytų šiek tiek laikino saugumo, nenusipelno nei laisvės, nei saugumo.” Taip sakė Bendžaminas Franklinas, kuris dalyvavo rengiant Nepriklausomybės deklaraciją ir Amerikos Konstituciją. Bijau, kad buvo teisus.
Skaityti komentarus