Užsienio reikalų ministras duoda interviu Baltarusijos valstybinei televizijai. Ir dabar niekas negali paaiškinti, kas tai per iniciatyva buvo ir kas ją leido.
Budrys nėra atsitiktinis žmogus sistemoje. Septynerius metus dirbo VSD direktoriaus pavaduotoju, prieš tai kelerius metus buvo Dalios Grybauskaitės patarėjas žvalgybos ir gynybos klausimais, o Gitano Nausėdos kadencijos pabaigoje ėjo vyriausiojo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigas. Žmogus, kuris turėjo suprasti, ką reiškia žodžiai Baltarusijos valstybinio eterio kontekste. Ir vis tiek kalbėjo. Tuo metu, kai prezidento patarėjas viešai dėstė vieną poziciją dėl santykių su Baltarusija, Budrys laidoje aiškino visiškai priešingai. Kas tai leido? Kas apie tai žinojo? Ir jeigu niekas nežinojo, tai dar blogiau.
Baltarusijos propaganda šio interviu nepaleis. Ji jau turi, ką rodyti savo visuomenei: Lietuvos užsienio reikalų ministras pats atėjo į jų eterį. Kontekstas jiems neturi reikšmės. Vaizdas turi.
Tyli visi: premjerė, prezidentūra, Užsienio reikalų komitetas. Net Valatka ir tas jau viešai kritikuoja. Konservatorių viduje irgi neramu. Kai pradeda kalbėti tie, kurie paprastai tyli, tai signalas. Klausimas, ar kas nors iš valdančiųjų tą signalą girdi.
Tą pačią savaitę, per Černobylio metinių minėjimą, Seimo tribūnoje kalbėjo Andrejus Bileckis. Tas pats Bileckis, kurį 2011 metais Remigijaus Šimašiaus vadovaujama Teisingumo ministerija perdavė Baltarusijai. Nuteisė. Ilgiems metams pasiuntė į kalėjimą. Ketvirtadienį tie patys, kurių partijų deleguoti žmonės jį ten pasiuntė, stovėjo ir plojo. Nė vienas nenuėjo prie mikrofono ir nepasakė: atsiprašome. Nes tokia yra Lietuvos politinio komforto logika.
Du epizodai per vieną savaitę. Budrys Baltarusijos eteryje. Bileckio plojimai be atsiprašymo. Klausimas ne apie Budrį asmeniškai. Klausimas apie tai, ar Prezidentūra apskritai ketina paaiškinti, kas tai per iniciatyva buvo, ar pasirinks tylą kaip atsakymą.
Skaityti komentarus