Mes po Lietuvą važiuojam nuolat. Du kartus per metus. Ar žiemą ir pavasarį, ar rudenį, jeigu nesuspėjam. Ne šiaip pasivažinėti. Važiuojam kalbėtis. Ir praėjusi savaitė buvo tokia, kokia ir turi būti gyva politika. Darbo daug. Juoko buvo. Ir svarbiausia – šilumos iš žmonių.
Žmonių ateina vis daugiau. Jie nori išgirsti, ką daro valdantieji Seime. Nori suprasti, ar laikomasi pažadų, kurie buvo duoti per rinkimus. Ateina ne rėkti, o klausyti. Ir tai labai nervina tuos, kurie gyvo pokalbio bijo labiau nei tiesos.
Nes kartu su tais žmonėmis beveik visur atsiranda ir kiti. Ne atsitiktinai. Jie atvažiuoja pasiruošę. Su plakatais. Su išmoktais sakiniais. Jie save laiko elitu. Arba elyyytine sekta. Bet realybė juos labai greitai pastato į vietą. Kai reikia kalbėti patiems, be šūkių, prasideda nervai. Pakyla balsai. Atsiranda isterija. Kultūra baigiasi pirmoji.
Druskininkuose tai išlindo iki galo. Žmonės nebesuvaldė emocijų. Pradėjo vienas kitą pertraukinėti, šaukti. Buvo iškviesta policija. Vieną išvežė. Plakatai liko, bet argumentų neatsirado. Paklausi, kas tai pasakė, kuo remiatės, ir matai tuščias akis. Tyla.
Alytuje vaizdas buvo dar aiškesnis. Į salę atėjo ne gyventojai, o vaidinantys gyventojus. Vieni filmuoja, kiti provokuoja, treti sėdi per atstumą ir laukia momento įsikišti. Viskas pagal scenarijų. Bet salėje sėdintys žmonės nebuvo kvaili. Jie labai greitai suprato, kas vyksta. Ir pasakė aiškiai. Čia susirinkta ne jūsų šou žiūrėti. Provokatoriai buvo paprašyti išeiti. Kai juos išvedė policija, salė atsistojo ir plojo. Ne jiems. Sau.
Akademinėje bendruomenėje sėdėjo apie pusantro šimto žmonių. Kai didžioji dalis vienu metu parodo, kad destrukcijai vietos nėra, supranti, jog eini teisingu keliu. Tai ne agresija. Tai sveika reakcija.
Manęs tai negąsdina. Priešingai. Aš sakau, reikia džiaugtis, kad jie yra. Nes jie patys save reklamuoja. Jie patys parodo, ką gina ir kaip elgiasi. Jie nesupranta, kad jais naudojamasi. Kad jie yra tik įrankiai. Ir per juos visuomenė labai aiškiai pamato, ką jie iš tikrųjų gina.
O labiausiai jie gina Moniką Grabašiuskaitę Budrienę. Pakanka ištarti pavardę ir prasideda triukšmas. Pakanka pasakyti žodį auditas ir iškart kyla plakatai. Nors auditas yra normalus dalykas. Bet tiems, kurie priprato gyventi be kontrolės, jis skamba kaip grėsmė.
Penktadienį vaizdas pasikeitė. Kupiškis, Biržai, Pasvalys. Kita Lietuva. Kiti klausimai. Be isterijų. Be surežisuoto triukšmo. Taip, kai kur neįleido į sales. Tai irgi daug pasako. Bet salės vis tiek pildosi. Žmonių nemažėja.
Pasvalyje buvo ir simbolinis momentas. Vietoj vieno garsaus politiko atėjo jo sūnus. Pats tėvas neatėjo. Prasidėjo pamokslai apie patriotizmą ir Ukrainos palaikymą. Pakako vieno klausimo apie tarnybą valstybei, ir viskas subliuško.
Buvo ir bandymų kenkti. Laužytos paskyros. Metami botai, kad sukeltų chaosą ir ribotų informaciją. Seni triukai. Jie veikia tik tada, kai žmonės nemato gyvai.
O kai matai gyvai, viskas labai greitai stoja į savo vietas.
Važiuosim toliau. Kalbėsim toliau. Nes tie, kurie labiausiai bijo klausimų, dažniausiai labiausiai bijo tiesos.
Skaityti komentarus