Šiandien įvyko atviras ir viešas LRT redakcinės bei institucinės valdysenos fiasko. Iš pradžių visuomeniniam transliuotojui atstovaujanti vadovybė oficialiai paskelbė sprendimą nekviesti Remigijaus Žemaitaičio į tiesiogines laidas, motyvuodama tai etika, teismo sprendimais ir atsakomybe už eterį. Po kelių valandų tas pats sprendimas buvo faktiškai atšauktas, pripažįstant jį skubotu ir atsakomybę permetant žurnalistams bei redaktoriams. Šis metymasis ne tik atskleidė sprendimų priėmimo chaosą, bet ir parodė, kad LRT vadovybė bando vienu metu kontroliuoti turinį ir išvengti atsakomybės, taip diskredituodama tiek instituciją, tiek joje dirbančius žurnalistus.
Tai, kas pastarosiomis dienomis vyksta LRT, nebėra nei redakcinė klaida, nei komunikacinis nesusipratimas. Tai atvira valdysenos krizė, demaskuojanti visuomeninio transliuotojo virtimą politinės kontrolės instrumentu. Institucija, kurios pareiga ginti viešąjį interesą ir laisvą žodį, pati ėmėsi cenzūros organizavimo ir tai dangsto tariamu profesionalumu.
Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės taikomi valdymo metodai vis labiau primena autoritarinių režimų praktiką. Sprendimai priimami uždarai, pateikiami kaip galutiniai ir moralizuojantys, o kilus pasipriešinimui atsakomybė permetama žurnalistams. Tai nėra lyderystė. Tai demagogija, kurios esmė yra kontrolė be atskaitomybės.
Žurnalistų laikymas įkaitais tapo šios sistemos ašimi. Jų vardu dangstomi administraciniai sprendimai, jų profesionalumas naudojamas kaip skydas nuo kritikos, o tuo pat metu jie patys diskredituojami viešojoje erdvėje. Taip kuriama baimės ir lojalumo kultūra, kurioje savarankiška redakcinė pozicija tampa grėsme karjerai.
Vadinti tai nepriklausoma žurnalistika yra ciniška. Kai kvietimai į laidas virsta leidimų sistema, kai politiniai veikėjai atrenkami pagal vadovybei patogius kriterijus, o ne pagal visuomenės teisę girdėti, kalbame apie cenzūrą. Ne atvirą, bet administracinę, todėl dar pavojingesnę.
Elitinės sektos logika, akivaizdžiai įsigalėjusi institucijos viduje, ardo pasitikėjimą iš vidaus. Ji kuria uždarą ratą, kuriame LRT gina ne visuomenę, o save. Kritika traktuojama kaip grėsmė, o ne kaip būtina demokratijos dalis.
Palyginimai su autoritarinėmis valstybėmis šiuo atveju nėra metafora. Tai funkcinė analogija. Centralizuota kontrolė, moralinis šantažas, selektyvus leidimas kalbėti ir viešas oponentų delegitimizavimas yra metodai, būdingi Baltarusijos ar Rusijos valstybinei televizijai. Skirtumas tik tas, kad čia tai daroma prisidengiant visuomeninės misijos vardu.
Toks neprofesionalumas nebegali būti toleruojamas. Visuomeninis transliuotojas negali veikti kaip propagandos centras, pats sprendžiantis, kuri nuomonė yra leistina. Jei ši kryptis nebus sustabdyta, LRT praras moralinę teisę vadintis demokratijos bastionu. Tuomet klausimas bus ne apie vieną vadovę ar vieną sprendimą, o apie tai, ar Lietuvoje dar egzistuoja laisva visuomeninė žiniasklaida.
Skaityti komentarus