Marijos radijo bendruomenė, kurioje Kristina ne vienerius metus savanoriavo ir dalyvavo laidose, ją pasveikino nuoširdžiais žodžiais:

„Džiaugiamės ir linkime, kad Jūsų darbus visada lydėtų išmintis, drąsa ir gailestingumas — kad tiesa ir teisingumas visuomet būtų grindžiami meile žmogui. Tegul Dievo palaima stiprina kiekvieną dieną tarnystėje Tėvynei ir žmonėms.“

Tokie sveikinimai – ne formalumas. Jie kyla iš pažinimo: Kristina – ne atsitiktinė pavardė valdžios sąraše, o žmogus, kuris jau seniai stovėjo už teisingumą tada, kai tai buvo nepatogu.

Tiesos pusėje – dar prieš tampant valdžios dalimi

Zamarytė-Sakavičienė gerai žinoma kaip teisininkė, daugelį metų gynusi žmogaus teises, kartu su Sveikatos teisės institutu (STI) aktyviai pasisakiusi už žmogaus pasirinkimo laisvę pandemijos metu. Tuo metu, kai dauguma tylėjo ar kartojo oficialų naratyvą, Kristina drįso klausti: valstybė dar gina žmogų ar tik sistemą?

Šiandien jos paskyrimas į teisingumo viceministres – žinutė visiems tiems, kurie pavargo nuo veidmainystės. Tai ženklas, kad į valdžią po truputį grįžta žmonės, kurie nebijo tiesos, net jei ji nepatogi.

Vertybės, kurios šiandien kelia siaubą sistemai

Žiniasklaidos „šviesuomenė“ šį paskyrimą pasitiko įniršiu. Kodėl? Nes Kristina – šešių vaikų mama, išpažįstanti tradicines, krikščioniškas vertybes, palaikanti šeimos institutą, gyvybės apsaugą nuo pradėjimo momento, ir nebijanti garsiai pasakyti, kad moralinis nuosmukis nėra pažanga.

Vadinasi, tai žmogus, kuris savo gyvenimu paneigia ideologinį mitą, kad „tradicinės vertybės“ ir moderni valstybė nesuderinamos. Priešingai – tokie žmonės kaip Zamarytė-Sakavičienė rodo, kad stipri šeima, tikėjimas ir atsakomybė už savo tautą – tai modernumo pamatas.

Todėl nieko keisto, kad tie, kurie dešimtmečius formavo „teisingą“ nuomonę, šiandien nervinasi. Nes tikra drąsa jiems pavojinga. Ji primena, kad galima būti išsilavinusiam, moderniam, bet kartu turėti stuburą ir vertybes, kurios nekeičiamos pagal politinius vėjus.

Kai teisingumas grįžta prie esmės – žmogaus ir gyvybės

Zamarytės-Sakavičienės laikysena kelia viltį, kad Teisingumo ministerijoje pagaliau atsiras ne vien ideologinių projektų, bet ir tikros pagarbos žmogui. Ji yra iš tų, kurie supranta: žmogaus teisės prasideda ne nuo lozungų, o nuo pagarbos gyvybei – ir negimusio vaiko gyvybei taip pat.

Šiandien, kai viešojoje erdvėje bandoma sumenkinti motinystę, o gyvenimo vertė matuojama patogumu, Kristinos pavyzdys yra priminimas, kad moteris gali būti ir mama, ir profesionalė, ir valstybės tarnautoja.

Tikras progresas – kai vertybės dera su protu

Kiek metų Lietuvoje matėme postuose žmones, kurie kalbėjo apie „lygybę“ ir „laisvę“, bet už jų žodžių slypėjo neapykanta kitokiai nuomonei, tikėjimui, šeimai?

Zamarytės-Sakavičienės paskyrimas yra progreso ženklas kitame – tikrame – lygmenyje. Ne tuščios deklaracijos, o vertybinė drąsa. Ne manipuliacijos, o pagarba gyvybei. Ne lozungai, o tarnystė.

Tad jei šiandien kas nors bijo, kad tokie žmonės kaip Kristina kels grėsmę „naujam pasauliui“, vadinasi – jie bijo pagarbos žmogui, tiesos ir šviesos, kuri pagaliau skverbiasi ten, kur ilgai buvo tamsa.

Viltis, kuri sugrįžta kartu su drąsiais žmonėmis

Kristinos Zamarytės-Sakavičienės paskyrimas – tai daugiau nei politinis įvykis. Tai simbolis, kad net ir po metų manipuliacijų, cenzūros ir vertybių griovimo vis dar yra žmonių, kurie nepasiduoda.

Žmonių, kurie tiki, kad teisingumas be gailestingumo – šaltas, o gailestingumas be tiesos – pavojingas.
Ir kai tokie žmonės žengia į valdžią, atsiranda viltis, kad Lietuva gali atsigauti – ne iš viršaus, o iš vidaus.

Ar verta bijoti, kai valdžioje atsiranda drąsos ir tikėjimo žmogus?
Ne.
Būtent to šiandien ir reikia – kad valdžioje būtų ne tie, kurie bijo tiesos, o tie, kurie ją neša ir įrodo savo darbu.