Pasirodo, visos kalbos apie tariamą grėsmę žodžio laisvei buvo gerokai perdėtos. Mėnesius girdėjome perspėjimus apie demokratijos pabaigą, politinį susidorojimą ir visuomeninio transliuotojo nepriklausomybės griūtį. Tačiau priėmus įstatymą akivaizdu, kad jokios katastrofos neįvyko.
Todėl natūraliai kyla klausimas – dėl ko iš tiesų buvo kovojama? Dėl žodžio laisvės ar dėl nusistovėjusios privilegijuotos padėties?
Įdomiausia, kad šios kovos metu buvo mobilizuota nemaža dalis visuomenės, sukurta nuolatinės grėsmės atmosfera. Tačiau dabar, kai įstatymas priimtas, o prognozuoti siaubai neišsipildė, aktyvizmo energija greičiausiai išsisklaidys. Juolab kad LRT nebebus taip lengva naudoti kaip politinės mobilizacijos instrumento.
Šiandien garsiausiai LRT įstatymui prieštarauja tie politikai, kurie per daugelį metų priprato prie išskirtinio dėmesio nacionaliniame transliuotojuje. Kai kuriems jų kova dėl „LRT nepriklausomybės“ atrodo labiau panaši į kovą dėl galimybės dažniau būti kviečiamiems į laidas, diskusijas ir renginius arba tikėtis palankesnio savo veiklos nušvietimo.
Jei iš tiesų būtų kalbama apie principus, po įstatymo priėmimo diskusija suktųsi apie skaidrumą, atskaitomybę ir visuomeninio transliuotojo misiją. Tačiau dažnai susidaro įspūdis, kad didžiausias nerimas kyla dėl galimo įtakos ir matomumo sumažėjimo.
Todėl verta atskirti nuoširdų rūpestį žiniasklaidos laisve nuo politinio noro išsaugoti patogų santykį su įtakinga viešąja platforma. Ne visi, kurie šiandien gina LRT status quo, gina visuomenės interesą – dalis jų gina savo politinį komfortą.
Skaityti komentarus