Mitas apie „Aukščiausiąjį“ Valstybės interesą

Viešojoje erdvėje girdime naratyvą: „Vieni bando apginti asmeninį interesą prieš valstybinį.“ Ši frazė yra toksiška manipuliacija. Ji automatiškai sukuria hierarchiją, kurioje pilietis yra menkas, egoistiškas vienetas, o Valstybė – šventa, neklystanti dievybė.

Tačiau faktas yra toks: demokratinėje santvarkoje valstybė neegzistuoja virš žmonių. Valstybė yra žmonių susitarimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnis:
„Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai."

Tai reiškia, kad be Kapčiamiesčio, Rūdninkų ar Vilniaus gyventojų valstybė yra tik biurokratinis aparatas, tuščias kevalas. Kai biurokratai sako „valstybinis interesas“, jie dažnai turi omenyje ne tautos gerovę, o institucinį patogumą. Lengviau nubrėžti liniją žemėlapyje per žmonių gyvenimus, nei ieškoti sudėtingų, brangesnių, bet humaniškų sprendimų.

Poligonas Kapčiamiestyje: Saugumas ar buldozerio principas?

Niekas neneigia realybės. Kariuomenei reikia treniruotis. Tai yra faktai. Tačiau būdas, kuriuo tai daroma, parodo tikrąjį valdžios požiūrį į pilietį.

1. Komunikacija post factum. Žmonės dažnai sužino apie planus, kai sprendimai jau būna priimti už uždarų durų. Tai ne dialogas, tai – diktatas.

2. Etikečių klijavimas. Tie, kurie drįsta kelti klausimus apie triukšmą, gamtos naikinimą ar savo žemės nuvertėjimą, iškart apšaukiami „trukdžiais nacionaliniam saugumui“ ar net „vatnikais“. Tai yra pigus ir pavojingas būdas nutildyti kritiką.

3. Nuosavybės teisės pamynimas. Konstitucija gina privačią nuosavybę. Jei valstybė vardan „saugumo“ gali bet kada paversti tavo gyvenimą nepakenčiamu be adekvatačios, rinkos kainą viršijančios kompensacijos ir socialinių garantijų, tuomet mes giname teritoriją, bet naikiname teisinę valstybę.

Ką daro kiti? Tylos kaina

Jūs klausiate: „O ką daro kiti?“

Didžioji visuomenės dalis tyli. Kodėl? Nes veikia NIMBY (Not In My Back Yard – „tik ne mano kieme“) efektas. Vilnietis, gurkšnodamas kavą Senamiestyje, lengvai pasisako už poligoną Kapčiamiestyje, nes tankų gausmas nedrebins jo langų. Jam lengva smerkti „egoistus kaimiečius“, nes jo asmeninis komfortas nenukenčia.

Tai yra visuomenės susiskaldymo triumfas. Valstybės aparatas tuo naudojasi: supriešina „miestą“ su „regionu“, „patriotiškumą“ su „ūkiškumu“. Kol mes pjaunamės tarpusavyje, valdininkams nereikia atsiskaityti už savo negebėjimą planuoti teritorijų taip, kad būtų išvengta konfliktų.

Ar valstybė yra aukščiau už žmogų?

Griežtas atsakymas: NE.

Totalitarinėse valstybėse valstybė yra viskas, o žmogus – niekas. Žmogus yra resursas, patrankų mėsa, statistinis vienetas.
Demokratinėje Lietuvoje, kurią mes kuriame (ar bent jau turėtume kurti), saugumas yra skirtas žmogui, o ne žmogus saugumui. Jei mes norime apginti Lietuvą, mes turime apginti lietuvį – jo orumą, jo namus ir jo teisę būti išgirstam.

Jei valstybė, siekdama apginti savo sienas, savo viduje elgiasi kaip okupantas – ignoruoja vietos bendruomenes, naudoja jėgos poziciją ir manipuliuoja „patriotizmu“ – ji pralaimi moralinį karą dar neprasidėjus tikrajam.