Aš, būdama advokato padėjėja, dažnai keikiu savo darbą, nes nuolat į mane kreipiasi žmonės su savo nelaimėmis. Norėdama būti gera ir konstruktyvia patarėja, kaip spręsti jų bėdas, norom nenorom turiu įsigilinti į visas jų situacijos aplinkybes. Dalį situacijų išgyvenu kartu su savo klientais. Vienos situacijos sunkesnės, kitos lengvesnės, dar kitos tokios, kurios kategoriškai prieštarauja mano pačios moralės principams. Tačiau pačios sunkiausios yra tos, kai Sistema kaip mėsmalė sumala žmogų. O dėl trumpų terminų, kategoriškų sprendimų, paremtų tik gandais, sudėtinga spėti teisiškai padėti.
Todėl šiandien noriu pakalbėti apie kitą įstaigą ir jos veiksmų absurdiškumą – Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą.
Penktadienį į mane kreipėsi mano sena pažįstama, prašydama pagalbos ieškant konstruktyvios diskusijos su VTAS. Šiandien savo klientę vadinsiu tik Kliente, nes, nors abi priėmėme sprendimą kalbėti apie jos atvejį viešai, ji dabar turi ramiai palaidoti savo dukrytę, todėl jos vardo neatskleisiu.
Klientė su savo vyru sukūrė meilės kupiną šeimą ir augina daug vaikų. Kai aš pati, turėdama šešis vaikus, sakau „daug“, tai ji turi tikrai daug vaikų. Šių metų gegužės pabaigoje jų šeimoje gimė dukrytė. Tačiau vaikelis gimė turėdamas Patau sindromą – tai retai su gyvybe suderinama būklė.
Mama kreipėsi į privačią kliniką, kur jai patarė, kaip galima bandyti prailginti vaiko gyvybės palaikymą, tačiau po labai sunkaus mėnesio vaikelio būklei prireikė Kauno klinikų reanimacijos.
Mergytei patekus į Kauno klinikas, pastarosios, neturėdamos nustatyto įgimto Patau sindromo, pamatė tik mažo svorio mėnesio amžiaus vaikelį ir suskubo apie neva „blogą mamą“ pranešti VTAS. O VTAS savo ruožtu suskubo mamą visų pirma nuteisti už tai, kad ji augina daug vaikų.
Noriu šiek tiek pasakyti apie savo klientę – tai šeima, visiškai nevartojanti jokio alkoholio, sutarianti su ponu Dievu, o vaikai labai kūrybingi ir protingi, visi groja. Vaikai gyvena apsupti meile ir gamta - tai daugelio šeimų siekiamybė turėti galimybę taip auginti savo atžalas.
Sekmadienį po ilgos kovos mergytė mirė ligoninėje. Ji ilgą laiką buvo intubuota, dėl to mamai buvo draudžiama vaikelį apkabinti. Tai emociškai ypač sunkus patyrimas bet kuriai šeimai, sąmoningai planavusiai ir laukusiai dar vieno šeimos spindulėlio.
Tačiau VTAS nepastebėjo, kad mažoji mergytė jau paliko šį pasaulį, ir antradienį, praėjus dviem dienoms po vaiko mirties, priėmė sprendimą paimti vaiką iš šeimos, nes neva mama vaiko nemaitino.
Šiandien matau VTAS sprendimą paimti vaiką iš šeimos, pagrįstą tik Kauno klinikų raštu, kuriame dar net nenustatytas, nediagnozuotas Patau sindromas, jau įvardytas mirties priežastimi.
Negana to, VTAS, kaip visada, vertina visų vaikų situacijas. Jie mato poreikį paimti visus vaikus. Dėl ko? Nes mama neva nebendradarbiauja su Tarnybos „specialistėmis“. Matau visus dokumentus, jų ištraukas pridedu – šeima nepadarė nieko blogo, net nekepštelėjo per kombinezoną, ugdo vaikus ir veda juos pas gydytojus, tačiau nemato, apie ką kalbėti su VTAS „specialistėmis“, todėl pasisamdė mane.
Taigi šiandien mama stovi prie savo vos dviejų mėnesių dukrytės karstelio ir manęs klausia: „Tai jeigu dabar į šermenis ateis VTAS, tai jie ir mirusį kūnelį paims?“ Iš VSV – vaiko situacijos vertinimo – panašu, kad taip: Vaiko teisių apsaugos tarnyba iš šeimos atima net ir mirusius vaikus.
2021 metais taip susiklostė mano gyvenimas, kad laimėjau konkursą ir dirbau Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje Kauno rajone. Tai labai specifinė tarnyba. Daugelio jos darbuotojų kompetencija, liaudiškai sakant, „žemiau plintuso“, retas kuris darbuotojas turi bent vieną savo vaiką – jie net nesuvokia, ką reiškia gimdyti, keltis naktimis maitinti, keisti sauskelnes ir atsisakyti viso savo pasaulio dėl mažo spindulėlio, atėjusio į mūsų šeimas.
Visas Tarnybos darbas paremtas tik NUOMONE. Mano nuomone, pusryčiams gerai valgyti obuolį, o kito nuomone – tik manų košę. Ir jeigu vienas iš mūsų dirba VTAS, tai kitas tampa blogu tėvu. Tarnybos išsigimimo laipsnis – katastrofiškas. Jau kaip advokato padėjėja pati esu dalyvavusi tokiame teismo posėdyje, kuriame septyniolikmetis vaikas sako: „Aš nenoriu gyventi su mama, nes ji man draudžia vartoti narkotikus, o Kauno „Pastogėje“ man niekas to nedraudžia.“ Ir teismas leido paimti tą vaiką iš mamos. Tai kur yra riba? Kur kokios nors rašytos taisyklės? Kur įstatymas, kuriame būtų pasakyta, kad mama visų pirma turi teisę rinktis tokį gyvenimo būdą, kai augina daug vaikų?
Noriu pasakyti, kad po mano vyro mirties taip pat buvo savivaldybės administracijos parašytas pranešimas VTAS, jog aš jau net tris mėnesius vaikus auginu viena. Tai mano nuodėmė, ir tai pagrindas spręsti, ar nepažeidžiu savo vaikų teisių. Aš iki šiol vaikus auginu viena ir vieną jau užauginau iki pilnametystės. Žinau, kad esu gera mama, bet tai reikėjo įrodyti.
Mano klientė šiandien kaltinama tuo, kad jos vaikas gimė turėdamas Patau sindromą ir kad ji augina daug vaikų. O aš, šiek tiek pažinodama šią sistemą iš vidaus, galiu pasakyti, kad tai Lietuvos vaikų ir šeimų oficialaus genocido vykdymo institucija. O kaip jūs vadinate šią oficialią įstaigą, veikiančią tik „mano nuomonės“ principu?
Žinau, kas bus rytoj – VTAS kreipsis į teismą, prašydama leisti paimti vaikus iš šeimos, o teismas, kaip ir skirdamas suėmimus, retai kada gilinasi į situaciją. Jeigu šeima neatiduos savo vaikų, kažkurį laiką gyvens „užribyje“, ir, kad ir kokia gera teisininkė būčiau, šioje situacijoje teisėtų būdų padėti šeimai yra mažai. Todėl jiems patarsiu visais įmanomais būdais apsaugoti savo vaikus nuo VTAS.
Tai kur ta mūsų „gerovės valstybė“?
Skaityti komentarus