Pirmai pradžiai kultūrininkus palieku ramybėje ir neriu į klimato kaitos džiungles. Ir nors JAV Prezidentas D. Trumpas minėjo, jog „klimato kaita yra didžiausias šio amžiaus feikas“, Lietuvoje kova su tirpstančiais ledynais vyksta visu pajėgumu. Aišku, fondososinių projektų pagalba- kaip be jų. Vienas įdomesnių – kontoros „Gelbėkite vaikus“ projektas „ Vaikai kovoja su klimato kaita“. Vaikai šiuo projektu liko labai patenkinti ir pasidalijo gauta nauda:
„Iki šio projekto nedaug težinojau apie klimato kaitą, bet kai pradėjau domėtis sužinojau, kad nuo 1980 metų ledynai sumažėjo 70 proc. Patinka ir pačiai sužinoti kažką naujo, ir savo žiniomis pasidalyti su kitais“, – sakė konferencijoje dalyvavusi keturiolikmetė Agnė.
„Daug sužinojau apie klimato kaitą, tokius žodžius, kaip „klimato kaita“ ir anksčiau girdėjau, bet ką tai reiškia – nežinojau. Dabar daug daugiau rūšiuoju. Anksčiau tiesiog mesdavau šiukšles kur papuola, nes nežinojau, kur reikia mesti. Dabar pasiklausiu. Nebešiukšlinu ant žemės. Anksčiau būdavo, kad, jei nepataikau į šiukšlių dėžę, taip ir palieku, o dabar einu ir įdedu.“, – įspūdžiais dalijosi 11 metų Enrikas.


Nu, žodžiu... Reikėjo viso projekto, reikėjo visos dėdėmis ir tetomis apsėstos kontoros, reikėjo konferencijos, reikėjo daug garbių svečių, reikėjo kavos pertraukėlių, reikėjo daug viešųjų ryšių tam, kad vaikai išmoktų pataikyti į šiukšlių dėžę... Ai, tiesa, dar reikėjo ir tirpstančių ledynų. Nes jei ledynai netirptų, tai vaikai ir toliau mėtytų šiukšles, kur papuola, bet ne į šiukšlių dėžę. Oje...
Vis prisimenu savo kartos žmones. Neįsivaizduoju, kaip mes tada gyvenome. Nebuvo jokios klimato kaitos, nebuvo jokių tirpstančių ledynų, nebuvo projektinių pinigų, nebuvo dėdėmis ir tetomis apsėstų bei pinigus įsisavinančių kontorų, bet gi, ir atsitik tu man taip, mesdavome šiukšles į šiukšlių dėžę ir nors tu ką. Nes žinojome du dalykus:

Jei šiukšles mesime „kur papuola“, tai gausime „p*zdako nuo tėvų ir mokytojų;
Jei šiukšles mesime „kur papuola“, tai gyvensime, kaip kiaulės. O norėjome kažkodėl gyventi, kaip Žmonės, net jei tie norai nebuvo padengti jokiai „projektais“. Bet paskui atėjo klimato kaita. Atėjo projektai.... Ir vaikų gebėjimai pataikyti į šiukšlių dėžę tapo priklausomi ne nuo tėvų ir mokytojų p*zdako, bet nuo projektinių pinigų. Ir jei ne tie „projektiniai“, tai greičiausiai vaikai pataikyti į šiukšlių dėžę būtų mokomi toje liūdnai pagarsėjusioje „gyvenimo įgūdžių“ programoje. Ir jei ne tie projektiniai, tai vaikai apie tirpstančius ledynus greičiausiai būtų informuojami kokioje nors geografijos pamokoje. Bet dabar yra „projektiniai“ ir juos reikia įsisavinti.... Kaip ir išugdyti naują „projektinių“ kartą.