Adelė Dirsytė, baigdama studijas Vytauto Didžiojo universitete, parengė diplominį darbą tema „Baronaitės Gertrūdos fon Le Fort epinė kūryba“. Ji analizavo keturis Gertrūdos fon Le Fort epinius kūrinius. Vienas iš jų – garsiausia autorės novelė „Paskutinė ant ešafoto“. 

Veikalas nukelia mus į Prancuzijos Revoliucijos laikus, į vieną tamsiausių jos etapų – vadinamąjį teroro laikotarpį 1793-1794 metais, kai vakarykščiai amatininkai, žemdirbiai, klerkai, net diduomenė tampa ganėtinai klaikios politinės prievartos dalimi – vieni kaip vykdytojai, kiti – kaip administracinės sistemos dalyviai, treti – kaip aukos. Ankstesnė socialinė tapatybė perrašoma pagal lojalumą politinei valdžiai – esi revoliucijos šalininkas ar jos priešas. 

Bažnyčios turtas buvo nacionalizuotas, kunigai, neprisiekę ištikimybės tautai, įstatymui ir karaliui, kalinami arba deportuojami, dalis nužudyta. Vienuolių įžadai buvo panaikinti, vienuolynai uždaryti, jų bendruomenės išsklaidytos. Jeigu vienuoliai ir toliau laikėsi įžadų, tai buvo laikoma politiniu nelojalumu ar kontrrevoliucine veikla, už kurią buvo taikomos įvairios represijos iki įkalinimo ir mirties bausmės. 

Gertrūdos fon Le Fort veikalo įvykiai klostosi šiame istoriniame kontekste, o jo kulminacija yra taip pat istorinis įvykis, kai 1794 metų liepos 17 dieną 16 Kompjeno vienuolyno karmeličių, atsisakę išsižadėti savo pašaukimo ir toliau gyvenę pagal vienuolišką regulą, buvo apkaltintos veikimu prieš revoliuciją, suimtos, nuteistos ir giljotinuotos. Liudijimai teigia, kad vežamos į ešafotą seserys giedojo. O minia, kuri paprastai egzekucijų metu būdavo labai triukšminga, nuščiuvusi tylėjo, kol viena po kitos vienuolės buvo nukirsdintos.

Po vienuolikos dienų teroro sistema ėmė byrėti. Jei teisminis procesas būtų užtrukęs, seserys nebūtų žuvę. Bet – kas žino – ar ši ir kitos to meto aukos nelėmė teroro baigties ir Prancūzijos atsitiesimo. Po šių įvykių represiniai įstatymai buvo panaikinami, kaliniai paleidžiami, visuomenė ėmė mokytis civilizuoto politinio gyvenimo ir atkūrė valstybės stabilumą.

* * *

Adelė Dirsytė savo diplominį darbą apgynė 1940 metų birželio 4 dieną. Po vienuolikos dienų Lietuvą okupavo sovietinė kariuomenė. 

Po šešerių metų, 1946 metų kovo 6 dieną Adelė areštuojama ir atsiduria „žiaurios fizinės prievartos apsuptyje“[1].

Istorija įprasta – „ilgi, varginantys tardymai“[2], trukę aštuonis mėnesius, po jų – pagal RTFSR BK 58-1a straipsnį bausmė – dešimt metų laisvės atėmimo pataisos darbų lageriuose ir dar penkeriems metams apribojant teises. Tada Čumos ir Vorkutos lageriai Komijoje, Taišeto lageriai, Kolymos Berlago lageriai Magadane. Sunkus darbas tiesiant geležinkelį, kertant mišką, statybose. Nesuvokiamos gyvenimo sąlygos. Badas, šaltis. Karceriai, žeminimai, smurtas. 

Galbūt lengviau pakelti auką, kai ji baigiasi staigiu giljotinos smūgiu. O čia kančios, neretai viršijančios žmogaus pajėgumus, kasdien, dešimtį metų. Adelė tapo tyli, nekalbi. 1954-1955 metais buvo laikoma lagerio ligoninės psichikos ligonių skyriuje. Buvo atsiribojusi nuo aplinkos. Atsisakė maisto, todėl buvo maitinama per prievartą. 

Baigiantis bausmės laikui, ji buvo išgabenta iš Magadano ir mirė Chabarovsko ligoninėje 1955 m. rugsėjo 26 dieną. 

Už poros mėnesių jos bausmės laikas būtų pasibaigęs. Jeigu Adelę būtų pavykę pargabenti į Lietuvą, gal ji būtų pasveikusi. Juk jai tebuvo 46-eri. Dar galėjo nugyventi prasmingą žemišką gyvenimą. Bet ar ne dėl šios ir kitų to meto aukų Sovietinė sistema ėmė byrėti ir Lietuva iškovojo laisvę?

Tiek Kompjeno vienuolės, tiek Adelė atstovauja Bažnyčią, kurią šiandien pavadintume Bažnyčia su kryžiumi. Ir šios kankinės tikrai nustebtų dėl tokio pavadinimo – ar gali būti kitaip? Tai Bažnyčia, kuri savo kūne papildo, „ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24). Ar gali būti kitaip?…

Gali. Kai aš, vartotojiškos kultūros žmogus, matuojuosi sau tokią laikyseną, ji atrodo – „gerokai per daug“. Atrodo, kad šios kankinės tarsi nepaiso žmogaus prigimčiai natūralaus savisaugos instinkto – jos ne tik nebijo prarasti brangių žemiškų dalykų, jos nepaiso kančios, nebijo mirties. Pats jų pasirinkimas kelia baimę. O baimės šiandien ir taip pakanka. 

Psichologai konstatuoja, kad mūsų visuomenė gyvena gerokai padidintame grėsmės fone, kad dominuoja baimės ir nesaugumo būsenos, kurios verčia žmones nuolat būti budėjimo arba pavojaus režime. Žmonės išgyvena nerimą, kuris reiškiasi ir fiziniais sutrikimais. 

* * *

Lietuvoje buvo atlikti du reprezentatyvūs tyrimai, kuriuose mėginama išsiaiškinti, kokie baimės objektai mūsų valstybės gyventojams atrodo svarbiausi. Vienas yra Europos parlamento „Eurobarometro“ tyrimas, atliktas visose Europos Sąjungos valstybėse. Jo rezultatai buvo paskelbti šių metų vasario 4 dieną[3]. Kitą šių metų kovo 2 dieną paskelbė Vidaus reikalų ministerija[4]. Apibendrinus abiejų tyrimų rezultatai iš esmės rodo panašias tendencijas. Neatitikimai tiesiog liudija skirtingus apklausų rengėjų ketinimus. Respondetams buvo nurodytos formuluotės, iš kurių jie turėjo pasirinkti. 

Didžiausią baimės ir nerimo foną Lietuvoje kelia aktyvūs konfliktai ir karai šalia ES, tada dezinformacija, po to korupcija, neapykantos kalba, nusikaltimai elektroninėje erdvėje, terorizmas, grėsmė žodžio laisvei, stichinės nelaimės ir toliau – procentų mažėjimo kryptimi.

O Lietuvos  katalikams per pastaruosius mėnesius grėsmės diskursas išsiplėtė. Ir be tyrimų matyti, kad juos drebina problemos, rezonuojančios ir viešajame visuomenės forume. 

• kovo-birželio mėnesiais skirtingi baimės objektai suskaldė mus dėl patariamojo referendumo, keliančio šeimos sampratos įtvirtinimo Konstitucijoje problemą; pozicijos išsiskyrė tiek visuomenėje, tiek Bažnyčioje. Vieniems kelia baimę referendumas, kuris, – teigiama, – prieštarauja Konstitucijai[5], Europos žmogaus teisių konvencijai, veda prie gilesnės diskriminacijos[6] ir apskritai yra „antieuropinis“[7]. Kiti susirūpinę Konstitucijos perrašymu teismų sprendimais, kuris kelia grėsmę tautos suverenitetui.[8]
• rugpjūtį Bažnyčią ištiko žinia apie dvasininko seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius ir ne tik sukėlė daug skausmo dėl nuodėmių, įsiskverbusių į Bažnyčios kūną, bet ir iššaukė susipriešinimą dėl prieigos prie išviešintų nusikaltimų. 

Mus kamuoja ir kitos baimės. Bijome būti pažeminti, paniekinti, nemylimi.

* * *

Baimė yra normalus žmogaus išgyvenimas. Krikščioniškos teologijos požiūriu, žmogus neturi būti bebaimis. Dar daugiau – visiškas bebaimiškumas yra yda (vadinama intimiditas), nes jis prieštarauja žmogaus prigimčiai.[9] Esama tokios baimės, kuri ne tik nėra negarbinga. Ji yra moralinė pareiga. Ir „jei žmogus nieko nebijo, su juo kažkas netvarkoje“[10].

Bet klasikinei Vakarų teologijai svarbiausia problema yra ne baimė, o baimės tvarka (ordotimoris)[11]. Ir baimė, kuri neatitinka šios tvarkos, laikoma yda, o kai kuriais atvejais – nuodėme.

Baimės tvarka 

Kokia yra baimės tvarka? 

Pirmiausia, svarbu tai, kad bet kuri baimė kyla iš meilės. Bijome todėl, kad mylime. Mylime gyvenimą, todėl bijome karo ir mirties. Mylime Bažnyčią, todėl bijome to, kas jai graso. Mylime Tėvynę – tas pats. „Kai nemyli, tai ir nebijai“.[12] „Baimė gimsta iš meilės“[13], – rašo šv. Tomas Akvinietis. Dar anksčiau šv. Augustinas suformulavo: baimė yra „vengimas to, kas priešinga meilei“[14].

Taigi baimės tvarka priklauso nuo meilės tvarkos. „Kai iškreiptai myli, iškreiptai ir bijai.“[15] Ir baimė tampa yda ir net nuodėme, kada ji kyla iš netvarkingos meilės.

Vargu ar šie teiginiai yra paguoda žmogui, kuris galynėjasi su savo – kad ir ne itin tvarkingomis – baimėmis. Ir ką daryti, jei mano meilė nėra tokia kilni kaip tikėjimo kankinių?

Gera žinia yra ta, kad meilė gali būti ugdoma. Baimė taip pat. Pamažu. Tik tam reikia žinių ir praktikos. Gera pagalba yra Vakarų krikščioniškos minties paveldo pažinimas.

Pradėkime nuo meilės tvarkos. 

Meilės tvarka

Fundamentali žmogui būdinga meilė yra meilė savo buvimui. Iš esmės tai ir yra savęs meilė. Dar kitaip ji vadinama savisaugos instinktu. Iš jos kyla ne tik mirties baimė. Visos čia aptartos baimės iš esmės kyla iš šio pamatinio prigimtinio žmogaus polinkio ir poreikio – būti ir būti vis labiau, nes visų baimų objektas yra tai, kas mažina arba atima buvimą.

Tačiau į žmogų nėra nei fiziologiškai, nei psichologiškai įdėtas algoritmas, kaip mylėti save ir saugoti savo buvimą. Šiuo požiūriu jam sunkiau negu gyvūnui, kurio prigimtyje viskas veikia aiškiai. Žmogui pačiam reikia nuspręsti. Ir nuspręsti teisingai, nes galima suklysti ir gauti priešingą rezultatą. 

Ne tik Apreiškimas, bet ir žmonijos išminties istorija yra rimta pagalba. 

Jie moko, kad mylėti ir saugoti save galima dvejopai: 

• atsikreipus į save ir
• nepaisant savęs.

Iš tikro žmogų saugo antroji – savęs nepaisanti savęs meilė. Atsigręžimas į save veda į pražūtį.

Evangelijose tai sakoma šešis kartus.[16] Ir psichologijos mokslas tą patvirtina: konvulsyvus įsikibimas į savo „aš“ yra pagrindinis visų neurozių bruožas. Psichologų teigimu, egocentriškumas, nuolat į save žvelgiantis negebėjimas savęs paleisti atima žmogui gyvybę. Mat tikroji savisauga būtinai apima ir rizikos, drąsaus žengimo į neapibrėžtas gyvenimo situacijas elementą.

Aišku, psichologijos mokslo išvados labiau siejasi su ikimoraliniu-vitališkuoju žmogaus lygmeniu, o Evangelijose žmogus kviečiamas įgyvendinti meilės tvarką moraliniame ir antgamtiniame jo sanklodos lygmenyse. Vis dėlto visuose trijuose lygmenyse principas tas pats – „Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins.“ (Lk 17, 33)

Apie tinkamą savęs saugojimą moraliniu lygmeniu kalba dorybių mokslas, kurio šaknys yra dar Antikoje. 

Ir su savisaugos instinktu labiausiai siejasi dvi moralinės dorybės – susivaldymas ir tvirtumas. Vienas reikalingas tam, kad tinkamai įgyvendintume meilę, kitas – kad tvarkytumėmės su baime. 

Susivaldymo dorybė

Susivaldymo dorybės (temperantia) gal ir nereikėtų, jei fizinėje žmogaus savisaugos sąrangoje būtų tam tikri prigimtiniai saugikliai. Pačios svarbiausios ir stipriausios savisaugos apraiškos yra valgymas, gėrimas ir lytinis gyvenimas. Tai pirmapradžiai poreikiai, nukreipti į žmogaus ir žmonijos išlaikymą būtyje. Per juos žmogaus prigimtis labiausiai veržiasi į buvimą, todėl jie yra labai galingi. Ir jeigu jie yra iškreipti, jų savigriovos jėga pranoksta visas kitas žmogaus galias ir tampa grėsminga. 

Susivaldymo dorybė nuo to apsaugo. Ji nėra koks nors kiekio ar saiko normatyvas, ji nėra pertekliaus baimė ar tiesiog žąslai, skirti apriboti ar izoliuoti. Susivaldymo dorybė yra galia, kuri įgyvendina protingą tvarką: ji sujungia į darnią visumą skirtingas prigimtines galias, – taip, žinoma, ji tramdo ir stabdo, todėl ir laikoma savęs nepaisančia savisauga ir savęs nepaisančia savęs meile, – bet sykiu ji tausoja, augina ir kelia, vadinasi, labai savęs paiso, tik visai kitu lygmeniu. Susivaldymas yra vidinę tvarką kurianti dorybė. Deja, ši tvarka iš prigimties mums nėra duota. Patys turime ją pasiekti. Susivaldymas tai ir daro.

Tvirtumo dorybė

O tvirtumo dorybė (fortitudo) mums reikalinga dėl to, kad galėtume susitvarkyti su baime, kai susiduriame su blogiu. Nes blogis egzistuoja. Ir, be to, kartais jis įgyja pranašumą gėrio atžvilgiu, ir mums tenka su juo susidurti. 

Kartais mums siūloma „susitaikyti su realybe“, sakoma „turite tai priimti, kitaip nebus“, bet šis pasiūlymas yra nekrikščioniškas, o tiksliau jis yra ikikrikščioniškas[17]. Nes krikščionis, kiek jis yra krikščionis, gerai žino, kad tiesa ir gėris neįsigali savaime, žmonėms neeikvojant savęs. Krikščionis nemano, kad bogio pranašumą galima įveikti taktiškai teisingu elgesiu[18].

Tiesai ir gėriui įgyvendinti reikalinga kova. Bet tai savita kova, ir ji nėra labai patraukli: mat esmingas jos bruožas yra leistis būti sužeistam. O to bijo mūsų baimė. Ją sutramdo tvirtumo dorybė, kuri yra ryžtas nebėgti nuo žaizdų. Ji neleidžia, kad baimė priverstų žmogų daryti blogį arba trukdytų daryti gėrį.[19]

Ten, kur blogis įgyja persvarą, turi atsirasti žmonės, kurie stoja į kovą su juo įveikdami baimę būti sužeisti. Tai labiausiai matyti politiniame-visuomeniniame lygmenyje. Kaip ir visi, šie žmonės brangina materialines gėrybes, sveikatą, socialinę sėkmę ir, žinoma, gyvybę, tačiau nusprendžia, kad gali prisiimti žaizdą – materialinę, socialinę ar net fizinę.

Kodėl? Dėl to paties savisaugos instinkto. Nes laimėtas gėris, net kai esi sužeistas, leidžia labiau būti. Nes kovoje už tiesą ir gėrį patirta žaizda neša didesnį sveikumą ir suteikia daugiau buvimo. Nepaisydami viešo pažeminimo, eliminavimo, persekiojimo ar kitokių nesėkmių žmonės prisiima žaizdas ir net mirtį dėl bendrojo tautos, valstybės ar Bažnyčios gėrio. Taip jie labiau apsaugo save. Jie tampa labiau gyvi ir labiau sveiki.

Tačiau politinis tvirtumas tėra pirmoji tvirtumo pakopa. Adelė Dirsytė ir Kompjeno karmelitės eina toliau. Nors ir ten tvirtumas yra nuostata save paleisti[20], tačiau jis yra kitoks tvirtumas – antgamtinio lygmens.

Antgamtinis tvirtumas

Lageryje darbų metu brigadininkės visai neduodavo Adelei pailsėti. O po darbo, vakare, ją dažnai paskirdavo į karcerį, kur nebuvo maisto, atimdavo šiltus drabužius, o karceris iškastas amžino įšalo grunte ir nešildomas. Be to, buvo smarkiai mušama. Adelė sakydavo: „Meldžiuosi už tuos nelaimingus žmones, kurie mane daužo, ir man pasidaro lengviau“[21]; „Nereikia dejuoti ir niekad nereikia manyti, kad mano skausmas yra didžiausias. Yra labiau kenčiančių“[22]. Pirtyje mergaitės matė vis naujas dėmes ant jos kūno. Ji niekad nesiskundė. Tik mokė mergaites maldos gyvenimo, ragino melstis už skriaudėjus – „juk jie nežino, ką daro“.[23] Rūpindamasi kalinamų moterų ir merginų dvasine ir moraline būkle rengė literatūros pamokas, diskusijas. Sakydavo: „Savo skausmą reikia aukoti už kitus ir dėkoti Dievui už tai, ką gauni“[24]. Visas „savo kančias Adelė aukodavo Dievo Motinai Marijai už Lietuvą.“[25]

Jos sudarytoje maldaknygėje „Marija, gelbėki mus“ yra tokia malda:

Dieve, [...]

Prie Tavo 

didžiausios aukos, 

prie visų Šventųjų 

Bažnyčios iždan 

sudėtų nuopelnų, priimki 

ir mano kančias: nuo-

vargį, paniekinimus, 

ilgesio ašaras, alkį, šaltį, 

visas dvasios negales, 

mano pastangas... 

už Tėvynės laisvę, 

už mylimųjų ir prietelių 

geresnę dalią, už kovotojų 

vėles. Viešpatie, 

pasigailėki ir tų, kurie mus per-

sekioja ir kankina, duoki 

ir jiems pažinti 

savo meilės 

saldumą.

Čia tvirtumas yra vadinamas Šventosios Dvasios dovana (donum fortitudinis). Meilė ir baimė jame įgyja savo tobuliausią formą. 

Savęs nepaisanti savęs meilė čia yra tokia meilė, kai žmogus labiau už save ima mylėti Dievą. Šiaip dėl gimtosios nuodėmės jis yra linkęs save mylėti labiau negu Dievą ir ieškoti visur tik savęs, o dabar, kai myli Dievą labiau negu save, jis pagaliau tampa savimi pačiu. 

Ši meilė gimdo visai kitokią baimę. Vakarų teologijoje ji vadinama Dievo baimės vardu. Ir ši baimė gali būti dviejų lygmenų – žemesnioji, vergiška Dievo baimė (timor servilis) ir aukštesnioji – sūniška (timorfilialis). Vergiška baimė bijo Dievo bausmės, sūniška – bijo sužeisti patį Dievą, bijo Jį įskaudinti. Seserys karmelitės Gertrūdos fon Le Fort kūrinyje klausia: „Ko mes turėtume bijoti, nebent minties, kad galime nuliūdinti Kristų, leisdamos sau nesilaikyti Jo įsakymų?“

Krikščioniškoji teologija moko, kad Dievo baimė, ypač sūniška Dievo baimė yra vaistas nuo visų kitų baimių, ji išgydo visą mūsų baimių sistemą. Dar daugiau, ši baimė netgi laikoma „vaistu nuo visų ligų“[26]. Ne tik fizinių ir psichinių. Pasak Josefo Pieperio, tik ji yra „ontologinis visų rūšių sveikatos pagrindas“[27].  

Man, vartotojiškos kultūros žmogui, tai atrodo labai aukšta kartelė. Pernelyg. Net jei pripažįstu Adelės ir kitų kankinių kilnumą ir žygdarbį, aiškiai suprantu, kad tai viršija mano pajėgumus. Tačiau šis Vakarų Bažnyčios mokymas, stovintis ant Bažnyčios su kryžiumi pamatų, suteikia vilties, kad išeitis vis dėlto yra ir net kelias, kuriuo reiktų eiti, yra nužymėtas. Jis eina per moralinį žmogaus „atsivertimą“, kuris, žinoma, nevyksta atsietai nuo Dievo malonės ir sakramentų.

Ir šiuo atveju labai iškalbinga yra Adelės Dirsytės diplominiame darbe analizuojama Gertrūdos fon Le Fort novelė „Paskutinė ant ešafoto“. Viena svarbiausių jos temų yra baimė.  Pagrindinė herojė Blanša yra tikras bailumo įsikūnijimas. Nuo pat vaikystės. Bijo tamsios koridoriaus nišos, lipti mūriniais laiptais – o gal jie pasislinks ar siena nugrius, krūpčioja sulojus šuniukui ir nuolat laukia, kad netrukus įvyks kažkas baisaus. Kai šešiolikmetė ji įstoja į Kompjeno karmeličių vienuolyną, novicijų auklėtoja bergždžiai mėgina įvairias priemones jos baimingumui įveikti. 

Revoliucijai radikalėjant ir kylant antiklerikalinei bangai, Kompjeno vienuolyno seserys apsisprendžia likti ištikimos Kristui ir, jei bus nuteistos, priimti mirtį kaip auką už savo Tėvynę. Šv. Mišių metu jos atlieka pasiaukojimo aktą.

Bet Blanša nepajėgi įveikti savo baimės. Ji slapta pabėga iš vienuolyno. 

Kai nuteistos Karmelio seserys vežamos į aikštę giljotinuoti, Blanša slepiasi už susirinkusios minios nugarų. Visą kelią į egzekucijos vietą seserys gieda seną tradicinę giesmę Veni CreatorSpiritus („Ateik, Dvasia Kūrėja“). Susirinkusi minia nuščiuvusi nutyla, kai jos įvežamos į aikštę. Seserys viena po kitos lipa ant ešafoto. Giesmė silpsta, – balsų lieka vis mažiau. 

Kai ji tampa vos girdima, minioje pasigirsta švelnus Blanšos balselis. Ji pratęsia nutilusią seserų giesmę giedodama paskutinį posmą:

„Garbė Dievui Tėvui 

ir Sūnui, prisikėlusiam iš mirusiųjų, 

ir Parakletui, 

Per amžių amžius.“

Jos veidas visai kitas – jame nebėra jokios baimės. Giesmės užbaigti nespėja – ją užmuša įtūžusios turgaus moterys.

Iš lagerio Adelė Dirsytė rašo: „Aš esu labai labai laiminga, nes Viešpats mano sielai teikia ramybės, duoda jėgų, minčių [...]. Sieloj visiška giedra.“[28]

Krikščioniškos baimės metafizikos šerdis yra kryžiaus slėpinys. 

Žinoma, jeigu žmogui Dievo nėra, kryžius ir juo grįsta metafizika nebus jokia paguoda. Bet tikintiesiems ji gali suteikti daug vilties.