Valstybė valdo 75 % „Ignitis grupės“ akcijų. Tai reiškia – valstybė prisiima visą riziką už 3 milijardų eurų investicijas į šį projektą. Tačiau paradoksas: valstybė net neturi galimybės įvertinti projekto ekonominio pagrįstumo ir rizikų, nes nėra atlikta projekto kaštų–naudos analizė.

Buvusi konservatorių vyriausybė suteikė „Ignitis grupei“ teisę vystyti vieną svarbiausių Lietuvos energetinių projektų be jokios realios kontrolės.
VERT: teigia, kad priežiūra nepriklauso.

LEA: neturi teisės gauti finansinių duomenų.

Energetikos ministerija: suteikė politinį „stogą“, tačiau atsakomybės kratosi.

Finansų ministerija: į procesą net nesigilino.

Tuo metu Europoje yra priešingai. Strateginius energetikos projektus prižiūri aukšto lygio valstybinės institucijos – Danijos DEA, Vokietijos BNetzA – kurios atsakingos už šalies energetikos politikos įgyvendinimą. Vertina planus, finansinius modelius, rizikas ir kontroliuoja kiekvieną žingsnį nuo konkurso sąlygų iki galutinio projekto įgyvendinimo.

Lietuvoje? Strateginis projektas paliktas savieigai.

Vieną dieną jis vadinamas „komerciniu“, kitą – „strateginiu“. Tačiau strateginio projekto negalima pridengti komercinės paslapties skraiste vien todėl, kad tai patogu „Ignitis“.

Ir čia iškyla esminis klausimas: kaip gali būti, kad valstybė, turinti 75 % akcijų, rizikuoja milijardais, bet neturi jokių kontrolės, vertinimo ar priežiūros įrankių?

Susiklostė situacija, kai atsakomybė formaliai nepriklauso niekam, o rizika realiai gula ant valstybės ir vartotojų pečių.
Tai – ne valdymas. Tai – rizikos socializavimas ir atsakomybės išgarinimas.