Kas numatoma naujo visuomenės informavimo srityje šiais įstatymais (čia ne viskas):

Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimais:
a) Praplečiama dezinformacijos sąvoka ir nurodoma, kad „Dezinformacija – tyčia viešai paskleista kuriama, pateikiama, skleidžiama ar platinama melaginga arba klaidinanti informacija, kuria siekiama apgauti visuomenę, paveikti Seimo, Prezidento, Savivaldybių tarybų, Europos parlamento rinkimus, referendumus, pakenkti Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, konstitucinei santvarkai, viešajai tvarkai ar kitiems svarbiems visuomenės interesams.“
b) Papildomas neskelbtinos informacijos sąrašas, nurodant kad draudžiama kurti, pateikti, skleisti ar platinti šią informaciją:
1) informaciją, skatinančią ar kurstančią neapykantą, diskriminaciją ar smurtą dėl tautybės, rasės, lyties, religijos, įsitikinimų, pilietybės, kalbos, lytinės orientacijos, negalios ar kitų požymių, kai tokia informacija naudojama kaip dezinformacijos, manipuliacijos ar priešiškos informacinės veiklos priemonė;
2) informaciją, kuria raginama ar siekiama pažeisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, nepriklausomybę ar teritorinį vientisumą;
3) informaciją, šlovinančią, pateisinančią, poropaguojančią, skatinančią, remiančią, kurstančią karo nusikaltimus, agresiją, terorizmą, genocidą, nusikaltimus žmogiškumui;

4) melagingą arba klaidinančią informaciją, kuria siekiama paveikti Seimo, Prezidento, Savivaldybių tarybų, Europos parlamento rinkimus, referendumus;
5) informaciją, kuria iškraipomi moksliniai ar faktiniai duomenys, ypač kai tai susiję su visuomenės saugumu, klimato kaita, energetika ar sveikata;
6) informaciją, kuria siekiama destabilizuoti valstybės institucijų veiklą;
7) informaciją, pažeidžiančią nepilnamečių apsaugos principus;
2. Šio straipsnio nuostatos netaikomos, kai tokia informacija skelbiama mokslo, meno, švietimo ar žurnalistinės veiklos tikslais, nepažeidžiant sąžiningumo ir faktinio pagrįstumo reikalavimų, laikantis proporcingumo, teisėtų tikslų ir viešojo intereso principų.“
Baudžiamojo kodekso pakeitimais:
a) Įvedama baudžiamoji atsakomybė 118¹ straipsnis. Priešiškos valstybės informacinė veikla prieš Lietuvos Respubliką – „Tas, kas veikė kitos valstybės pavedimu rengė, platino, koordinavo, pateikė, skleidė ar platino melagingą informaciją, kuria siekta pakenkti Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, konstitucinei santvarkai – baudžiamas bauda, areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.”
b) Įvedama baudžiamoji atsakomybė „118² straipsnis. Viešas agresyvaus karo kurstymas-„Tas, kas viešai kurstė, skatino, ragino, pateisino, pritarė ar kitaip propagavo agresyvų karą ar kitokį ginkluotą konfliktą, pažeidžiantį visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus, arba viešai sistemingai skleidė pareiškimus ar kitus pasisakymus, kuriais siekiama paveikti visuomenės nuomonę, kad ji paremtų agresyvų karą ar kitokį ginkluotą konfliktą, pažeidžiantį visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus, baudžiamas bauda, areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.”

Administracinių nusižengimų kodekso pakeitimais:
a) Įvedama administracinė atsakomybė už neteisėtą automatizuotos abonento identifikavimo modulių naudojimo įrangos įgijimą, naudojimą, laikymą, disponavimą, gabenimą ir siuntimą. 464 straipsnio papildymas 5 ir 6 dalimis;
b) Numatoma administracinė atsakomybė už dezinformacijos skleidimą (ANK 5072 straipsnis) - Tas, kas tyčia kūrė, pateikė, skleidė ar platino melagingą arba klaidinančią informaciją, kuria siekiama apgauti visuomenę, paveikti Seimo, Prezidento, Savivaldybių tarybų, Europos parlamento rinkimus, referendumus, pakenkti Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, konstitucinei santvarkai, viešajai tvarkai ar kitiems svarbiems visuomenės interesams – baudžiamas nuo dviejų šimtų iki trijų tūkstančių eurų bauda.“
c) Numatoma, kad administracinę atsakomybę taikys atitinkamai Vyriausioji rinkimų komisija; Lietuvos radijo ir televizijos komisija, žurnalistų etikos inspektorius – pavyzdžiui dėl dezinformacijos skleidimo, etc.
d) Kiti pakeitimai.

Kur slypi pavojai

Pirma. Žodžio laisvė yra pamatinė konstitucinė ir konvencinė teisė, todėl jos ribojimas turi remtis taip vadinamu trijų sąlygų testu: 1) bet koks žodžio laisvės ribojimas turi būt numatytas aukščiausio lygio teisės akte, t. y. įstatyme, ir šis įstatymas turi būti aiškiai suformuluotas, nedviprasmiškas, kad jį taikant nekiltų abejonių ir nebūtų neapibrėžtų sąvokų; 2) bet koks net ir įstatyme aiškiai suformuluotas žodžio laisvės ribojimas turi būti ne savitikslis, o turi būti nukreiptas ginti vertybes, kurios tiesiogiai nmatytos Europos Žmogaus Teisių ir pagrindnių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) 10 straipsnio 2 dalyje ir 3) net ir įstatyme aiškiai apibrėžtas žodžio laisvės ribojimas, kuris yra pagrįstas ir skirtas ginti konvencines bei konstitucines vertybes, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje.

Antra. Paketu keičiami net penki įstaymai, kurie yra kompleksiški ir tokio plataus įstatymų arsenalo pakeitimas reikalauja ekspertinio vertinimo ir gilesnės analizės. Neatsitiktinai jokioje kitoje Europos Sąjungos šalyje nėra analogiškos tokio plataus mąsto atsakomybės už dezinformacijos skleidimą.

Trečia, VIĮ pakeitimais siūloma praplėsti dezinformacijos sąvoka, t. y. kad „Dezinformacija – tyčia viešai paskleista kuriama, pateikiama, skleidžiama ar platinama melaginga arba klaidinanti informacija, kuria siekiama apgauti visuomenę, paveikti Seimo, Prezidento, Savivaldybių tarybų, Europos parlamento rinkimus, referendumus, pakenkti Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, konstitucinei santvarkai, viešajai tvarkai ar kitiems svarbiems visuomenės interesams.“ Tokia sąvoka yra akivaizdžiai per plati ir klaidinanti (guminė). Pirmiausia tuo, kad ji apima tiek konstatuojamojo pobūdžio, tiek ir vertinamuosius teiginius. Tai reiškia, kad tokia sąvoka apims ne tik faktus ir įvykius, kurie objektyviai patikrinami ir gali būti klaidingi, bet taip pat ji apima ir nuomonę, kuri tiek pagal EŽTT jurisprudenciją, tiek pagal doktriną iš viso negali būti tikrinama tiesos požiūriu, nes nuomonė, tai yra kiekvieno asmens įsitikinimai, kuriuos gina Konstitucija ir kuri yra demokratinės visuomenės pagrindas. Netgi ir klaidinga nuomonė gali ir turi būti išsakyta, nes tik nuomonių kovoje gimsta tiesa.

Šioje sąvokoje apibrėžti tikslai (siekiama apgauti visuomenę, paveikti Seimo, Prezidento, Savivaldybių tarybų, Europos parlamento rinkimus, referendumus) yra akivaizdžiai pertekliniai, nes tokių tikslų ribojant žodžio laisvę nenumato EŽTK 10 straipsnio 2 dalis, o sąvokoje naudojamas išsireiškimas - kitiems svarbiems visuomenės interesams- iš viso yra sunkiai apibrėžiamas. Be to, pagal EŽTT jurisprudenciją politinėje diskusijoje žodžio laisvė yra pati plačiausia ir ribojama tik išimtinais atvejais, kai tai yra susiję pvz., su smurto ar neapykantos kurstymu.

Ketvirta, dezinformacijos sąvoka šiuo metu Visuomenės informavimo įstatymo (VIĮ) 2 straipsnyje apibrėžiama „tyčia viešai paskleista melaginga informacija“. Toks apibrėžimas yra pakankams arba jį reikia konkretizuoti labai aiškiai apibrėžtais požymiais. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad už ženklią dezinformacijos dalį Lietuvos įstatymuose yra numatyta atsakomybė: pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso (BK) 154 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už šmeižtą, 170 straipsnis – už neapykantos kurstymą, 1702 straipsnis už viešą pritarimą tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams, jų neigimą ar šiurkštų menkinimą, Civilinio kodekso 2.24 straipsnis numato civilinę atsaomybę už tikrovės neatitinkančių duomenų , žeminančio asmens garbę ir orumą skleidimą ir kt.

Penkta. Už dezinformaciją aplamai nė viena Europos Sąjungos valstybė tiesioginės administracinės ar baudžiamosios atsakomybės nenumato, kadangi dezinformacijos sąvoka yra labai plati, dažnai labai įvairiai suprantama ir tokios atsakomybės nustatymas būtų grėsmė žodžio bei nuomonės raiškos laisvei. Baudžiamoji atsakomybė yra sunkiausia teisinės atsakomybės forma (lotyniškai – ultima ratio) ir jos taikymas žodžio laisvės srityje turi būti mažinamas, bet ne didinamas. Primintina, kad administracinė atsakomybė, kurią siūloma įvesti visuomenės informavimo srityje, EŽTK požiūriu yra prilyginama paprastai taip pat baudžiamjai atsakomybei.

Primintina, kad paprastai tiesiogiai už dezinformaciją baudžiamoji atsakomybė yra numatyta tik autokratinėse valstybėse. Valstybės, kurios nori baudžiamąja ar administracine atsakomybe riboti žodžio laisvę susilaukia kritikos, nes pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudenciją net ir neteisinga ar klaidinanti nuomonė turi teisę egzistuoti, o politinėje diskusijoje žodžio laisvė iš viso beveik neribojama, išskyrus atviro kurstymo smurtauti, diskriminuoti, kurstyti neapykantą atvejus.

Kai kuriose šalyse baudžiamoji atsakomybė taikoma tik už dezinformaciją, susijusią su hibridinėmis grėsmėmis ar nacionaliniu saugumu, o ne už visą klaidinančią informaciją: pavyzdžiui, Danijos BK nuostatos numato laisvės atėmimo bausmę už poveikį viešajai nuomonei užsienio vyriausybės vardu, ypač jei tai susiję su kariniais klausimais ar rinkimais. Latvijos BK numatyta atsakomybė už dezinformacinę veiklą, kai ji atliekama užsienio žvalgybos tarnybos veikloje. Vokietijos ir Prancūzijos įstatymai orientuoti į platformų atsakomybę šalinti neteisėtą turinį ar administracines/civilines nuobaudas, o ne tiesioginę baudžiamąją atsakomybę individualiems vartotojams už visą dezinformaciją. Azijos ir Afrikos šalys yra priėmusios konkrečius "kovos su melagingomis naujienomis" įstatymus, kurie numato griežtas bausmes: Singapūras, pavyzdžiui, turi griežtą įstatymą POFMA (Protection from Online Falsehoods and Manipulation Act), numatantį dideles baudas ir kalėjimo bausmes už "melagingų pareiškimų" platinimą. Indonezija numato baudžiamąją atsakomybę už dezinformaciją. Tarp šalių, kurios taiko griežtas bausmes, dažnai minima Rusija, Kinija, Mianmaras (Burma), Filipinai, Singapūras, Indija, Malaizija ir Bangladešas. Šiose šalyse bausmės gali apimti įkalinimą iki kelerių metų. Pavyzdžiui, Malaizija 2018 m. buvo priėmusi griežtą „kovos su melagienomis“ įstatymą. Zimbabvė numato bausmes iki 20 metų, o Esvatinyje (Svazilande) ir Etiopijoje yra numatytas įkalinimas. Lotynų Amerika: Venesuela 2005 m. įtraukė į Baudžiamąjį kodeksą nuostatas, numatančias atsakomybę už klaidingos informacijos skleidimą, kuri gali sukelti paniką. Vokietijoje įstatymas NetzDG, įsigaliojęs 2018 m., numato, kad atsakomybę didelėms socialinės žiniasklaidos platformoms, turinčioms daugiau kaip 2 mln. vartotojų. Jos privalo „akivaizdžiai neteisėtą“ turinį pašalinti per 24 val., o visą neteisėtą turinį – per 7 dienas.Jeigu to nepadaro, joms gresia nuo 5 mln. EUR iki 50 mln. EUR siekiančios baudos.

Šešta. ANK pakeitimais kompetencija nustatyti dezinformaciją yra deleguojama vienasmeniam organui – Žurnalistų etikos inspektoriui, arba atitinkamai – Lietuvos radijo ir televizijos komisijai ir pan. Toks dezinformacijos nustatymo būdas primena liūdnai pagarsėjusio Glavlito veiklą Sovietų Sąjungoje ir gali esmingai paveikti žodžio laisvę Lietuvoje bei demokratinius procesus šalyje.

MIELI TARYBŲ SĄJUNGOS GYVENTOJAI SVEIKINU SU NAUJA ŽODŽIO LAISVE LIETUVOJE.
Panašu, kad kolegos SOCIALDEMOKRATAI rimtai ketina uždarinėti Lietuvos žmones.