Tik tuščios, nuvalkiotos, šimtus kartų girdėtos frazės. Tušti veidai sėdinčiųjų už kalbančios galvos - abejingi, tarsi į darbą pirmadienį atėjo. Toks atseit solidumas, numirėlių vakarėlis.

Viską suprantu - ir kodėl taip kalba, ir tuos kur klausosi. Bet viską persmelkia tuštumos pojūtis ir absurdo spektaklio atmosfera. Niekas netiki tuo, kas kalbama - nei kalbėtojai, nei klausinėtojas, nei klausytojai, net jų šalininkai kitapus Ekrano.

Kuo labiau stengiasi, tuo aiškiau matai, kad netiki. Tai kitas, paralelinis pasaulis, veidrodžių karalystė. Kad sužinotum, kur spąstai ir kur galima, turėtum kaip Stalkeris mesti veržlę.

Tik čia niekur nenueisi, nes čia ir yra niekur. Ir nėra Norų Išsipildymo Kambario, prie kurio gali nors pastovėti. Mes suprantam, ir jie supranta, kad mes suprantam, kad jie supranta.

Kas neišprotėję – jaučiat, kad nieko neįvyks ir viskas jau artėja, kad spektaklis apie spektaklio pabaigą prasideda. Kad nieko nebebus ir bus kaip nenorim. Nes tai jau nebepriklauso nuo nieko.

Sąstatas lėtai į pakalnę ima greitėti ir sugrįžimų nebebus. Nes visa tai jau buvo. Kai skaitei knygas vienai nakčiai su prožektorium po antklode. Kai tėvas vakarais sėdėdavo vienas prie radijo aparato.

Tada tuštuma taip pat apgaubdavo naktimis miestus. Kitas pasaulis sugrįžo. Paklausykit vakare, išjungę šviesą ir išgirsit tuštumą.