Dar viena partija („Nacionalinis susivienijimas“ - red. pastaba) skyla į gabalus dėl vadukų krėslų nepasidalinimo. Pradžia buvo graži, teko sudalyvauti prie ištakų, psakant...
Nors tai partija ir nebuvo. Buvo uždara sekta, kurios valdyba - tarp savęs ją vadinom Senolių Taryba - pataikūnų grupė, garbinanti V.Radžvilą dar aršiau, negu konservatnikai V.Landsbergį. Toks asmens kultas tiesiogine prasme.
Bet kokia diskusinė, priešinga nuomonė "partijoje" buvo priimama kaip išdavystė ir nedelsiant susilaukdavo kolektyvinio pataikūnų valdybos pasmerkimo ir užpuolimo. Valdybos posėdžiai primindavo pamaldas ir nuolankų bendravimą su Mesiju.
Tai neabejotinai susiję su V.Radžvilo asmenybe. Nes taip, lygiai pagal tą patį principą ir dėl tų pačių priežasčių subyra jau antra jo sukurta partija.
Matyt, tokia jau ta prakeikta Lietuvos karma. Liks dar daugiau nusivylusių neabejingų žmonių, kurie nebetiki niekuo.
Išstodamas iš partijos vidiniame susirašinėjime partiečiams ir V.Sinicai sakiau, kad kol bus šis pirmininkas ir valdyba, partija neturi jokios ateities. Ar ji turės ją dabar?
Manau ne. Nes politinė niša su aršiu militarizuotu nacionalizmu jau seniai užimta konservatorių, į ją pretenduoja ir tautininkai. Tai iš esmės - praeitas Lietuvos etapas.
V.Sinicos - gero L.Kaščiūno draugo ir bendraminčio - asmenybė jokių naujų vėjų į tokį jau mirusį politinį darinį ir juodai baltą pokario kovų ideologiją neatneš.
Skaityti komentarus