Kodėl nusprendėte pasirinkti socialinio darbo studijas ir socialinio darbuotojo profesiją?

Tai mano pagrindinės patirties paauglystėje bei ankstyvoje jaunystėje pasekmė. Tuo metu labai intensyviai įsitraukiau į Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapijos jaunimo bendruomenę, kurioje ir formavosi pagrindinės mano moralinės bei socialinės vertybės. Šioje bendruomenėje pradėjome vaikų ugdymo, jaunimo užimtumo veiklas bei pirmuosius socialinius projektus gatvės vaikams, neįgaliesiems. Ir visa tai vyko dar iki studijų universitete. Taigi į universitetą stojau ir iš pašaukimo, ir jau žinodamas, ko noriu bei kas tas socialinis darbas yra, nors profesija tuo metu buvo naujiena.

Tarp vyrų ši profesija menkai populiari, nors po keleto pastarųjų įvykių Lietuvoje atrodo, jog ji ne ką mažiau pavojinga nei policijos pareigūnų. Kas yra daroma, kad užtikrintumėme socialinių darbuotojų saugumą ir į šią sritį pritrauktumėme daugiau stipriosios lyties atstovų?

Tai yra pasaulinė tendencija. Padedančias profesijas paprastai renkasi moterys. Nors pokyčiai tokiose tendencijose yra įmanomi – profesijos, kurios tampa labiau vertinamas visuomenėje, taigi ir apmokamos, pritraukia vyrus. Taigi profesijos pripažinimas bei statusas visuomenėje yra labai svarbūs. Ir ne tik dėl lyčių pusiausvyros profesijoje, bet kad visuomenė galėtų pasinaudoti visomis profesijos teikiamomis vertėmis.

Mano galva, Lietuvoje mes net pusės socialinio darbo profesijos potencialo nepanaudojame. Dėl to, kad nesame patyrę bei nesuvokiame, kaip ši profesija gali telkti, jungti visuomenę, užtikrinti tvaresnį jos vystymąsi, todėl neformuluojame ambicingų užduočių ir mokame mažus atlyginimus.

Darbuotojo saugumas yra kompleksinis reiškinys. Tai saugios darbo sąlygos, sveikatos draudimas, teisinė apsauga, fizinės apsaugos priemonės, profesinės veiklos ribos, perdegimo prevencija, pagalba įveikiant krizes ir panašiai.

Kiekvienoje šių sričių svarbu turėti tinkamas asmenines bei institucines priemones siekiant išvengti krizių bei suteikti tinkamą pagalbą tam įvykus. Šiose profesijose yra labai svarbus sąmoningumas, reflektavimas, kadangi situacijų yra labai įvairių ir saugumas auga kartu su sąmoningumu.

Pavyzdžiui, mano nuomone, perdegimo sindromas, kuris šiose profesijose yra labai dažnas (skaičiuojama, kad daugiau nei pusė dirbančiųjų yra perdegę arba arti perdegimo) Lietuvoje yra beveik nereflektuojamas, dėl to ir neieškoma pagalbos būdų. Dėl to neretai sutinkame atsiribojusį mediką, grubų socialinį darbuotoją ar nuolat suirzusį mokytoją.

Prie ministerijos veikianti Socialinio darbo taryba, kurią sudaro įvairūs šios profesijos atstovai iš visos Lietuvos, šiuo metu kaip tik svarsto socialinio darbuotojo saugumo aspektus ir per šiuos metus, tikiuosi, turėsime patvirtintą socialinio darbuotojo saugumo standartą, kuris bus privalomas visoms socialinių paslaugų įstaigoms ir visiems darbuotojams.

Kokią vietą Jūsų gyvenime užima religija?

Svarbią. Tai mano atrama ir šaltinis. Mano, mano šeimos ir bendruomenės. Tai apima ne tik dvasinius ar moralinius gyvenimo aspektus, bet ir socialinius, bendruomeninius. Religija labai talpi.

Kokį praktinį santykį su politika ar ministerija turėjote prieš tapdamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovu?

Kaip „Carito“ vadovas buvau dažnas svečias savivaldybėse, ministerijoje, dalyvavau įvairiose darbo grupėse, tarybose. Teikėme siūlymus, kartu su valdžios atstovais kūrėme programas, strategijas, nuolat kvietėme veikti kartu, bendradarbiauti.

Aš tikiu, kad bendras, suderintas veikimas yra ir taiklesnis, ir pigesnis. Tiek tuomet, tiek dabar esu suderinto, visus veikėjus įtraukiančio veikimo šalininkas. Tam reikia daug pastangų ir kompetencijos, dargi noro koordinuotis, tačiau ten kur pavyksta, išvengiame dubliavimo ar „niekieno“ situacijų. Deja, socialinėje pagalboje vis dar yra per daug fragmentiškumo ir nederinto veikimo.

Išplitusi Europoje neoliberalizmo ideologija gana skeptiška pagalbos kitam aspektu, todėl neretai ir mūsų visuomenėje girdime vis garsiau šaukiant, kad kiekvienas turi pasirūpinti savimi. Kaip Jūs vertinate tokias idėjas ir ką reikėtų daryti, kad visuomenė taptų socialiai jautresnė?

Taip, neoliberalizmas stipriai palietė ir Lietuvą. Pavyzdžiui, dažnai girdima „pašalpinių visuomenės“ retorika visiškai neatitinka tikrovės. Lietuvoje socialines išmokas gauna mažiau negu 3 proc. gyventojų ir tai vienas mažiausių skaičių Europoje. Nekalbant jau apie išmokos dydį...

Tačiau socialiniai skirtumai bei nelygybė, kurie labai staigiai susiformavo tarp mūsų, kartu sukūrė ir didžiulę įtampą, kurioje neišgyventume, jeigu „nežinotume“, kas yra kaltas ir atsakingas. Kaltiname pačius vargstančiuosius, nors atsakingi esame visi – dėl itin nesolidarių valdžios sprendimų, korupcija, giminystės ryšiais paremto dalies praturtėjimo, vengimo mokėti mokesčius, nesirūpinimo bendraisiais reikalais ir taip toliau.

Socialinis jautrumas randasi ten, kur peržengiame natūralias – asmenines ir giminystės – erdves, kurioms prieraišūs ir gyvūnai, taigi jos instinktyvios. Visuomenė kuriasi, ten kur užmezgamas tvarus neinstinktyvus ryšys. Kur susisiejame su kitais žmonėmis – kaimynais, bendradarbiais, visuomeninės organizacijos nariais, politinėmis partijomis, vietos parapijos bendruomene ir pradedame kartu rūpintis bendraisiais reikalais – bendra gerove, bendravimo kultūra, darbo sąlygomis, viešųjų paslaugų kokybe ir taip toliau.

Glaudžiai susisiejus, pažįstant dramatiškas kitų žmonių situacijas, kuriasi solidarumas, kuris iš tiesų yra atsakomybė vienas už kitą. Solidarioje visuomenėje koncentruojamasi ne į mokesčių slėpimą, bet į dalyvavimą bendruose klausimuose, bendruomenių reikaluose, viešųjų paslaugų valdyme, kolektyvinėse derybose. Kad augimas, vystymasis bei to kuriama nauda būtų ne individualus, o bendras reikalas. Savo ruožtu valdžios reikalas – padėti tokiai visuomenei vystytis: skatinti ir remti pilietines organizacijas, socialinį dialogą, bendruomenių veiklą, atstovus įtraukti į sprendimų priėmimo procesą, daugiau surinkti ir perskirstyti pinigų bendrosioms paslaugoms vystyti, taip mažinant nelygybę.

Kaip žinia, visko teisės aktais neįmanoma reglamentuoti. Kokį dėmesį SADM skiria visuomenės, esamų ir būsimų tėvų švietimui?

Reikia pasidžiaugti, kad praėjusiais metais dienos šviesą išvydo Šeimų stiprinimo įstatymas. Tai visiška naujiena Lietuvoje. Nors, kaip sakote, visko teisės aktais nesureglamentuosi, jame yra numatytos gairės šeimų, o kartu ir visuomenės, stiprinimui: numatytos šeimų atstovavimo galimybės, šeimų stiprinimo, paramos ir paslaugų šeimai perspektyvos.

Vadovaujantis šiuo įstatymu, šalia gausių SADM remiamų projektų šeimai, planuojame bazinį paslaugų šeimai paketą, kuris turėtų būti minimalus pagalbos šeimai standartas galiojantis visose savivaldybėse. Tai turėtų būti tėvų švietimo, šeimų stiprinimo, vaikų priežiūros, dienos centrų bei krizių įveikimo priemonės, kurios būtų prieinamos visoms šeimoms visoje Lietuvoje.

Esate penkių vaikų tėtis: ar lieka laiko ir jėgų šeimai einant ministro pareigas? Kaip pasikeitė šeimos gyvenimas Jums tapus ministru ar pavyksta apsaugoti šeimą nuo neigiamų politikos aspektų?

Šeimos gyvenimas labiau pasistūmė į savaitgalius. Skirtingai nuo darbo „Carite“, dirbdamas ministru galiu labiau apsaugoti savaitgalius. Kadangi darbo dienomis ne visada pavyksta grįžti laiku, o ir galva būna užimta begale reikalų, savaitgalius labai saugome vieni kitiems – laikui kartu, žygiams, sportui su vaikais.

Neigiami politikos aspektai labiau jautrūs vyresniesiems, bet su jais galima tai aptarti. Tai kartu visi sąmoningėjame: diskutuojame apie politiką, kalbamės, kiek viešoje informacijoje yra tiesos ir faktų, kaip per viešąsias informacijos priemonės konstruojama tikrovė.

Ar ryždamasis eiti ministro pareigas turėjote viziją, ką norite pakeisti? Kokius konkrečius darbus Jums jau pavyko padaryti ir ką dar sieksite įgyvendinti per šią kadenciją?

Atėjęs turėjau tris tikslus – mažinti skurdą ir pajamų nelygybę, stiprinti šeimas ir vaikų teisių apsaugą bei stiprinti visuomenės socialinę atsakomybę.

Skurdo srityje jau nuveikėme nemažai – padidintos pensijos, socialinės, šalpos išmokos, įvesti vaiko pinigai, padidintas minimalus atlyginimas, mažinami darbo mokesčiai mažiausiai uždirbantiems ir panašiai.

Vykdoma vaikų teisių reforma bei diegiamas bazinis paslaugų šeimai paketas, turėtų svariai prisidėti prie visų, ne tik socialinės rizikos, šeimų stiprinimo. Socialiai atsakingesnę visuomenę darome per nevyriausybinių organizacijų įtraukimą, profesinių sąjungų stiprinimą, bendruomenių skatinimą.

Pastaruoju metu labai intensyviai dirbame pensijų reformos, neįgalių užimtumo skatinimo, Darbo biržos reformų srityse. Taip pat lygiagrečiai reformuojamės pačioje ministerijoje – kad būtume taiklesni, greitesni ir labiau tarnautume visuomenei.

Turite laisvalaikį? Ką veikiate be darbo ir šeimos?

Mano visas laisvalaikis šiuo metu šeimoje. Labai retai kada ištrūkstu vienas ar su kitais vyrais. Kaip ir minėjau, savaitgaliais mokomės gyventi, darbuotis (tvarkytis), sportuoti, švęsti bei ilsėtis šeimoje. Tam labai padeda tradicijos bei ritualai, kuriuos esame įvedę šeimoje. Labai smagu, kai pavyksta su žmona ištrūkti, bet ir tai nutinka retai. Mėgstu skaityti ir džiaugiuosi, kad to neapleidau.