°C
      2018 05 24 Ketvirtadienis

      Devynis vaikus globojanti mama Vaiva Sikorskienė: „Svajoju, kad Lietuvoje gyventų bendruomeniški žmonės, kurie matytų greta esantį“

      Nuotrauka: Asmeninis archyvas

      Autorius: Rasa Sagė
      2018-05-06 13:00:00
      2018-05-06 13:00:00

      Bet juk valdžia nėra kalta, jei mes nenorime atverti savo namų durų „svetimiems“ vaikams? Ką apkaltinsime, kad mūsų širdžių negraudina pamestų kūdikių skausmas?

      Kviečiame susipažinti su MAMA, kuri yra mama ne tik savo gimdytiems vaikams. Motinos dienos proga kalbiname Vaivą Sikorskienę.

      Kiek jūs auginate vaikų? Koks jų amžius, vardai, trumpos istorijos? 

      Mėgstu visus sutrikdyti, pasakydama, kad turiu trylika vaikų. Bet tai tiesa. Kartu su vyru Povilu užauginome keturis vaikus, kurie jau senokai suaugę. Dabar globojame devynis vaikus – vyriausiajai Agotai tuoj bus vienuolika, jauniausiajam Jonukui – treji. Dar – Barbora, Morta, Liepa, Rapolas, Aurimas, Austėja, Saulė. Istorijos jų nėra trumpos... Tiesiog tai vaikai, netekę tėvų globos... Bet jų nereikia gailėtis, jie turtingi– dauguma turi dvi mamas, dvi šeimas, daug brolių/ sesių, po du vardus, puikius socialinius įgūdžius ir didelį norą gyventi gražiai ir laimingai. Tai labai daug.

      Baigėte filologiją, po to socialinio darbo magistrantūrą. Dirbote korektore, aukle, administratore, lietuvių kalbos mokytoja. Neabejotinai mokate viską, ko reikia šiuolaikinei darbo rinkai: išmanote technologijas, gerai rašote, mokate anglų kalbą. Tačiau laimingiausia esate dirbama mama?

      Dar keliavau po kaimus rinkdama tautosaką, bandžiau studijuoti psichologiją, esu Tautodailininkų sąjungos narė... Visi šie mano keliai ir klystkeliai buvo ne veltui, jie atvedė mane čia, kur esu dabar. Vadinasi, taip turėjo būti. Tokia mano kelio prasmė. Dabar tuo, ką turiu, galiu dalintis...

      Nemanau, kad mamos yra tik laimingos... Turint vaikų, nuolat „ėda“ nerimas, dažnai tampi neurotiška – nemėgsti skambančio telefono, kasdien meldiesi ir nerimauji dėl vaikų... Bet jei džiaugiesi, tai iki dangaus... Kadangi turiu daug vaikų, esu laidininkas, per kurį tvieskia emocijos: nuo juodos nevilties iki euforijos... šimtus kartų per dieną. Gal visgi nedirbu mama, aš ja esu iš tikrųjų...

      Visi kalba, kad vaikų namuose neturi likti vaikų, kad reikia juos priimti į savo šeimas... Tačiau akivaizdu, kad tai nevyksta, o kalbos lieka tik kalbomis. Vaikai ir toliau gyvena ne šeimose. Kaip jums pavyko? Ne tik galvoti apie tai, kalbėti, bet ir padaryti?

      Žmonės dažnai linkę viskuo piktintis – kalta valdžia, niekam tikę įstatymai, dar kažkas... Bet juk valdžia nėra kalta, jei mes nenorime atverti savo namų durų „svetimiems“ vaikams? Ką apkaltinsime, kad mūsų širdžių negraudina pamestų kūdikių skausmas?

      Prieš kuriant šeimą ar planuojant vaikus, visiems siūlyčiau apsilankyti kūdikių/vaikų namuose. Privalomai. Nes trokšdamas kurti kažką naujo, turi susipažinti su pasekmėmis to, galimai baisiausio, varianto. Tai paveikia emociškai ir kažką keičia viduje. Bent man taip buvo – nebemokėjau toliau gyventi taip, kaip iki šiol. Negalėjau pamiršti užgesusių akių, kai jos turėtų degti gyvenimu, nepajėgiau klausytis tylos, kur turėtų krykštauti džiaugsmas, nenorėjau matyti samdomų, nuolat besikeičiančių darbuotojų atsainaus požiūrio į „darbo objektus“, nepajėgiau patikėti, kad vaikai gyvena, neturėdami nei vieno artimo žmogaus... Ir tai vyksta ne karo ar visuotinio nepritekliaus metu, o tuomet, kai visi esame sotūs, išmetame kalnus maisto, turime krūvas drabužių bei daiktų... Likau atsakinga už nekaltai įkalintą tų žmogučių vaikystę.

      O kai jautiesi blogai, juk darai viską, kad pasijustum kiek geriau. Tai aš ir ėmiau daryti...

      Dabar jaučiuosi šiek tiek geriau. 

      Kaip manote, kur gimsta žmogaus gerumas? Galbūt to gerumo šaknys yra vaikystėje?

      Tikiu, kad vieni žmonės gimsta brandesniais už kitus. Tai aiškiai matai, kai augini keletą vaikų. Vieni gimsta su puikiu emociniu intelektu, turi aukštą tolerancijos slenkstį, yra empatiški kitų bėdoms, turi puikius socialinius įgūdžius. Kitiems, deja, ir viso gyvenimo nepakanka, kad tai išsiugdytų. Be abejo, tėvų pavyzdys irgi smarkiai veikia žmogaus vertybinę sistemą, bet visgi pagrindą, mano supratimu, žmogus atsineša gimdamas.

      Aš nemanau, kad esu apdovanota ypatingu gerumu, gal esu tik normali? Bandymai mano dabartinę veiklą sieti su mano vaikyste yra bergždi. Turėjau normalią „tarybinę“ vaikystę, kai tėvus matydavau tik vakare ir tik labai pavargusius nuo darbų ir noro suteikti vaikams visa, kas geriausia. Paradoksas, bet geriausia vaikui yra kokybiškai praleistas laikas su tėvais... Visgi aš turėjau vieną nerealų žmogų, kuriam buvau labai svarbi - savo močiutės seserį. Dar niekam nepasakojau apie unikalią jos „ugdymo“ sistemą. Mes beveik kasdien lankėmės kino teatre ir karštai filmus aptarinėdavome, vakarais klausydavome „Amerikos balso iš Vašingtono“, vartydavome T. Ivanausko knygas apie gamtą, kartu gaminome maistą ir ji mane mokė siuvinėti, megzti bei idealiai pasikloti lovą... Tuomet pykau ir nesupratau, kodėl tą lovą reikia pakloti tobulai, dabar žinau – vaikus reikia mokyti baigti kiekvieną darbą iki galo ir padaryti tai kaip tik įmanoma geriausiai. Tai ateityje praverčia.  Moteris, daug metų praleidusi lageryje, vertino kiekvieną dieną, kiekvieną duonos kąsnį ir kiekvieną nuoširdžią emociją. Kad kitam galėtum kažką duoti, turi tai turėti pats.

      Kažkur skaičiau, kad vaikui pakanka nors vieno palaikančio žmogaus ir jis pajėgs išaugti „geru“ žmogumi. Tai nebūtinai turi būti mama, „palaikyti“ juk gali kaimynė, mokytojas, gydytoja, pardavėjas... Svajoju, kad Lietuvoje gyventų bendruomeniški žmonės, kurie matytų greta esantį...

       

      Kada ir kaip priėmėte lemiamą sprendimą ir priglaudėte pirmąją mergaitę?

      Turbūt viduje visada žinojau, kad tai padarysiu. Buvau tiesiog įsitikinusi ir nesijaudinau. Tik neįsivaizdavau, kad gyvenimas „pakiš kiaulę“– vietoj vienos teks auginti devynis... 

      Dabar tik gailiuosi, kad galėjau tai padaryti anksčiau, per ilgai laukiau „tinkamo“ momento. Toks dažnam žmogui niekada neateina... Man jis atėjo, kai per vienus metus trys mano suaugę vaikai išėjo iš namų...

      Tik nejučia noras įsivaikinti vieną mergaitę peraugo į realų kasdienį gyvenimą su devyniais vaikais.

      Koks didžiausias stebuklas liko jūsų atmintyje auginant vaikus?

      Kiekviena diena auginant vaikus yra stebuklas. Mes  dažniausiai nemokame įvertinti, koks tas buvimo su vaiku laikas yra trumpas. Vėliau niekas nebesikartoja... ir stebuklus gali tik liūdnai prisiminti sėdėdama supamojoje kėdėje, kai vaikai jau užaugę...

      Ką norėtumėte pasakyti žmonėms, kurie stebisi Jūsų sprendimu auginti daug vaikų, jūsų stiprybe ir jūsų su vyru vieningumu? 

      Nenoriu nei teisintis, nei įrodinėti savo tiesos. Darau tai, ką galiu ir noriu, taip, kaip sugebu. Bet galiu daug pasakoti apie tai, kaip jaučiuosi, ką išgyvenu. Tai, beje, ir darau savo šeimynos FB paskyroje (https://www.facebook.com/sikorskiuseimyna/) arba www.sikorskiuseimyna.lt.

      Kas yra svarbiausia Jūsų gyvenime, koks Jūsų tikslas, link kurio kryptingai judate?

      Man svarbiausia gyvenime yra santykiai tarp žmonių. Todėl stengiuosi juos puoselėti. Tai sunkus kasdienis darbas. Jei norėčiau lengvo gyvenimo, turbūt gyvenčiau viena. Bet tuomet gyvenimas būtų kaip tuščias riešuto kevalas...

      Aš manau, kad Jūs darote patį svarbiausią darbą gyvenime. Vaikai netenka tėvų dėl įvairių aplinkybių, tačiau palyginus vaikus, kurie užaugo kitų žmonių šeimose ir vaikus, kurie tokių šeimų neturėjo, plika akimi matomas jų savimonės, savivertės, sąmoningumo skirtumas. Ar Jūs esate laiminga?  

      Labai liūdna dėl to matomo skirtumo. Tyliai mąstau, kad mes prarandame savo vaikus... Kol lūkuriuojame, neapsisprendžiame, abejojame...

      Jūsų klausimas labai retoriškas... Šiandien laiminga, rytoj – gal pati nelaimingiausia... Moters gyvenime taip greit viskas kinta. Aš tiesiog myliu gyventi. Man visko negana, vis neprisisotinu, skanauju, mėgaujuosi... Juk tai taip nuostabu!

      Apie ką svajojate?

      Kelionę į Prancūziją...

      Kad vaikams sektųsi...

      Ką daryti žmonėms, kurie teoriškai norėtų priimti vaiką į savo šeimą, bet nežino, nuo ko pradėti? Koks turėtų būti jų pirmasis žingsnis?  

      Norintys globoti/ įvaikinti turi kreiptis į savivaldybės, kurioje gyvena, Vaiko teisių apsaugos skyrių. Ten parašyti prašymą globoti/įvaikinti. Tuomet reiks pateikti įvairių dokumentų (apie sveikatą, gyvenamąją vietą, pajamas ir t.t.), tiksliau pakonsultuos vaiko teisių apsaugos specialistai. Paskui reiks išklausyti „Gimk“ kursų programą. Jei gausite teigiamą išvadą, būsite įtraukti į sąrašus ir lauksite susitikimo su vaiku. Iš tiesų kelias atrodo ilgas, bet jis netrunka ilgiau nei laukiant savo vaiko. Kursų metu žmogus turi laiko įvertinti savo galimybes, lūkesčius bei norus. Norintiems mažų vaikų ar kūdikių gali tekti laukti ilgiau. Be to, dabar yra įvairių globos formų – nuo trumpalaikės iki nuolatinės, kiekvienas gali pasirinkti jam labiausiai priimtiną būdą. Visame šiame procese svarbiausia yra ne galvoti apie savo situaciją ir vaiko pagalba ją bandyti spręsti, o tiesiog noras padėti vaikui užaugti.

      Ar parašysite patarimų knygą mamoms? 

      Ne. Nemėgstu patarimų. Tas, kas juos dalija, iškelia save virš kitų... Kiekviena mama žino, kaip auginti savo vaiką, jei yra nepraradusi savo prigimties...

      Rašyti – mano atgaiva sielai. Gal kada tai ir įgaus kažkokią formą...

      Ačiū už pokalbį ir didelę Jūsų širdį. Sveikiname viso minfo.lt kolektyvo vardu su Motinos diena: būkit laiminga ir te sekasi Jūsų vaikams.

      Skaityti komentarus