Kai pagalba tampa kliūtimi savarankiškumui

Vienas svarbiausių suaugusio žmogaus brandos požymių – gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Tai reiškia ne tik teisę savarankiškai priimti sprendimus, bet ir pasirengimą susidurti su jų pasekmėmis.

Jeigu suaugęs vaikas žino, kad pritrūkus pinigų tėvai visada padės, jis gali neturėti pakankamos motyvacijos keisti savo įpročius. Kam mokytis planuoti biudžetą, ieškoti geriau apmokamo darbo ar atsisakyti nebūtinų pirkinių, jeigu finansines spragas vis tiek užpildys mama ar tėtis?

Žinoma, ne kiekvienas tėvų remiamas jaunas žmogus tampa neatsakingas. Tačiau nuolatinė pagalba, ypač kai ji teikiama be aiškių ribų, gali suformuoti įprotį tikėtis, kad problemas išspręs kas nors kitas.

Taip susiklosto paradoksali situacija: tėvai padeda, nes nori, kad vaikui būtų lengviau gyventi, tačiau būtent ši pagalba kartais trukdo jam išmokti savarankiškai tvarkytis su gyvenimo iššūkiais.

Kai tėvai finansuoja ne poreikius, o neatsakingumą

Yra didelis skirtumas tarp pagalbos suaugusiam vaikui, patekusiam į sunkią situaciją, ir nuolatinio jo gyvenimo finansavimo.

Įsivaizduokime suaugusį žmogų, kuris dirba, uždirba, tačiau gyvena ne pagal savo galimybes. Jis leidžia pinigus pramogoms, kelionėms, naujiems daiktams, o mėnesio pabaigoje nebeturi už ką sumokėti būsto nuomos ar kitų būtinųjų išlaidų. Tėvai padeda vieną kartą, antrą, trečią. Ilgainiui susiformuoja patogus modelis: malonumai lieka vaikui, o atsakomybė už finansines pasekmes tenka tėvams.

Tokiu atveju tėvai nebe padeda spręsti problemą, o palaiko jos egzistavimą. Jų pinigai leidžia suaugusiam vaikui nekeisti savo įpročių, nes kiekvieną kartą atsiranda kas nors, kas padengia neatsakingų sprendimų kainą.

Dar blogiau, kai suaugę vaikai tėvų pagalbą pradeda laikyti savaime suprantama pareiga. Jie nebe prašo, o tikisi. Kartais net pyksta ar kaltina tėvus, jeigu šie atsisako duoti pinigų. Taip meilės ir rūpesčio santykis pamažu virsta finansiniu įsipareigojimu, kurio tėvai niekada neprivalėjo prisiimti.

Kartais didžiausia tėvų klaida yra ne tai, kad jie per mažai davė savo vaikams, o tai, kad per ilgai nedavė jiems galimybės patiems prisiimti atsakomybę.

Kodėl tėvams taip sunku nustoti gelbėti?

Finansinė parama suaugusiems vaikams ne visada susijusi vien su jų poreikiais. Kartais ji daugiau pasako apie pačių tėvų jausmus.

Vieni jaučia kaltę, kad vaikystėje negalėjo suteikti visko, ko norėjo. Kiti bijo, kad atsisakę padėti bus laikomi blogais tėvais. Treti taip įpratę rūpintis vaikais, kad net šiems užaugus sunkiai įsivaizduoja kitokį savo vaidmenį.

Kartais pagalba tampa ir būdu išlaikyti artumą. Jeigu tėvai jaučiasi reikalingi tik tada, kai sprendžia vaikų problemas, savarankiškas vaiko gyvenimas gali kelti tuštumos ar nereikalingumo jausmą.

Tačiau suaugusio vaiko savarankiškumas nėra tėvų atstūmimas. Priešingai – tai vienas svarbiausių jų auklėjimo rezultatų. Užaugus vaikams, keistis turi ir santykiai. Tėvai nebeprivalo būti nuolatiniais gelbėtojais, o vaikai – amžinais globotiniais.

Tėvai taip pat turi teisę gyventi savo gyvenimą

Ypač liūdna, kai tėvai, patys turėdami ribotus finansinius išteklius, toliau išlaiko jau dirbančius ir savarankiškai gyventi galinčius vaikus. Jie atsisako kelionių, poilsio, pomėgių, atidėlioja sveikatos priežiūrą ar net ima naudoti senatvei sukauptas santaupas, kad tik vaikams nieko netrūktų.

Tačiau ar tikrai suaugusių vaikų patogumas turėtų būti svarbesnis už tėvų gyvenimo kokybę?

Tėvai jau atliko didžiulį darbą – užaugino vaikus, rūpinosi jų sveikata, mokslu, saugumu ir gerove. Atėjus laikui, jie turi teisę daugiau dėmesio skirti sau. Keliauti, mokytis, kurti naujus santykius, ilsėtis ir mėgautis gyvenimu, o ne nuolat nerimauti, kaip padengti dar vieną suaugusio vaiko sąskaitą.

Atsisakymas nuolat remti finansiškai nėra meilės trūkumas. Kartais tai sveikos ribos, padedančios išsaugoti abipusę pagarbą.

Kada finansinė pagalba vis dėlto prasminga?

Būtų neteisinga teigti, kad suaugusiems vaikams niekada nereikia padėti. Gyvenime pasitaiko aplinkybių, kai net atsakingas, savarankiškas žmogus susiduria su sunkumais, kurių vienas įveikti negali.

Sunki liga, nelaimingas atsitikimas, netikėtas darbo praradimas, skyrybos ar kita krizė gali būti priežastis šeimai susitelkti ir padėti vieniems kitiems. Tokiais atvejais finansinė parama gali suteikti žmogui laiko atsitiesti ir vėl atsistoti ant kojų.

Pagalba taip pat gali būti prasminga kaip apgalvota investicija į savarankiškumą – pavyzdžiui, prisidedant prie studijų, profesinio persikvalifikavimo ar pirmojo būsto įsigijimo. Ypač kai vaikas pats deda pastangas, o tėvų parama tampa papildomu postūmiu, o ne vieninteliu pragyvenimo šaltiniu.

Tačiau prieš padedant verta atsakyti į kelis klausimus: ar ši pagalba išspręs laikiną problemą, ar tik atidės ją ateičiai? Ar vaikas pats imasi veiksmų savo padėčiai keisti? Ar galime padėti nepakenkdami savo finansiniam saugumui?

Kartais prasmingiau ne duoti pinigų, o padėti susirasti darbą, susiplanuoti išlaidas ar kartu ieškoti sprendimų. Svarbiausia, kad pagalba stiprintų žmogaus savarankiškumą, o ne priklausomybę nuo tėvų.

Didžiausia dovana – leisti vaikui suaugti

Tėvams sunku stebėti, kaip jų vaikai priima netinkamus sprendimus. Norisi įspėti, sustabdyti, sumokėti skolą ar kaip nors kitaip išgelbėti nuo nemalonių pasekmių. Tačiau būtent susidūrimas su savo pasirinkimų rezultatais dažnai tampa svarbia gyvenimo pamoka.

Žmogus, kuriam teko susiveržti diržą dėl neapgalvotų išlaidų, gali išmokti atsakingiau elgtis su pinigais. Tas, kuris pats išsprendė sudėtingą situaciją, įgyja daugiau pasitikėjimo savo gebėjimais.

Nuolatinis gelbėjimas kartais siunčia ir nenumatytą žinutę: „Aš netikiu, kad tu pats susitvarkysi.“ Nors tėvai taip nesiekia pasakyti, ilgainiui vaikas gali pradėti abejoti savo savarankiškumu.

Todėl kartais geriausia pagalba yra ne dar vienas pinigų pervedimas, o nuoširdus pasitikėjimas: „Aš tikiu, kad tu gali pats.“

Nes tikroji tėvų meilė nėra nuolatinis vaikų gelbėjimas nuo gyvenimo. Tai ir gebėjimas leisti jiems gyventi savarankiškai, o patiems pagaliau atsigręžti į savo gyvenimą.