Vienas dažniausių pasąmoninių svorio augimo motyvų — saugumas. Kūnas gali tarsi „augintis šarvus“, siekdamas apsaugoti žmogų nuo vidinių įtampų, neišspręstų skaudulių, kritikos ar nuolatinės įtampos. Kai kurie žmonės priauga svorio tuomet, kai jaučiasi nesaugūs santykiuose, darbe ar šeimoje. Papildomi kilogramai tampa lyg „pagalvėlė“, kuri padeda atitolinti pavojų ir suteikia masyvumo, nematomą sieną tarp savęs ir pasaulio.

Kitiems svorio augimas atsiranda kaip jausmų slopintuvas. Jei viduje daug nerimo, liūdesio, slegiančių minčių, o emocijoms rodytis nėra vietos, jos dažnai „suvalgomos“. Maistas čia tampa ne energijos šaltiniu, o psichologiniu nusiraminimu, būdu suvaldyti sunkias emocijas, kurių žmogus nesugeba sau leisti jausti. Kūnas tokiu atveju kaupia ne tik riebalus – jis kaupia istorijas, kurias žmogus bijo išsakyti.

Svarbi ir tapatybės tema. Kartais svoris auga tuomet, kai žmogus jaučia spaudimą būti „tobulu“ pagal visuomenės standartus. Šiandienos sociumas ypatingai iškreipia kūno vaizdą: populiarus itin lieknų, beveik vaikiškų kūnų kultas, kuriame suaugusio žmogaus natūralumas tampa nepriimtinu. Spaudimas tilpti į rėmus sukelia vidinį konfliktą — žmogus pradeda smerkti savo kūną, išduoda savo natūralumą, o įtampa atsispindi ir fiziologijoje. Paradoksalu, bet kuo labiau stengiamasi „atitikti normą“, tuo labiau kūnas ją pažeidžia, tarsi sakydamas: leisk man būti tokiu, koks esu.

Svorio augimą gali lemti ir atsakomybės našta. Dažnai storėjama tada, kai žmogus neša per daug dalykų: pareigų, rūpesčių, kitų emocijų. Šiuo atveju kilogramai tampa metaforine našta, kurią žmogus fiziškai nešioja ant savęs, nes neleidžia sau paleisti, deleguoti, atsipalaiduoti. Kūnas reaguoja į perdegimą taip, kaip moka — lėtindamas procesus ir kaupdamas energiją.

Galiausiai svoris gali augti ir kaip pasipriešinimas. Jei žmogus visą gyvenimą buvo kontroliuojamas, kritikuojamas, vertinamas pagal išvaizdą, jis gali nesąmoningai maištauti prieš normą. „Jeigu vis tiek neįtiksiu, būsiu toks, kokio nenorit dar labiau“, — sako vidinis vaikas, ir kūnas to klauso.

Ar įmanoma ištrūkti iš šių pasąmoninių scenarijų? Taip, tačiau pirmiausia reikia ne kovoti su kūnu, o jį suprasti. Vietoje dietų, kaltės ir kontrolės verta paklausti savęs: nuo ko aš saugaisi? ką bandau nuslopinti? kokiose gyvenimo srityse jaučiu spaudimą ar įtampą? kokių jausmų sau neleidžiu? Kai randasi daugiau švelnumo, vidinės ramybės ir savęs priėmimo, kūnas nebeprivalo gintis. Tada pradeda vykti tikrasis pokytis.

Svoris — ne priešas. Tai žinutė. Išgirdus ją, kūnas vėl gali lengvėti ne tik fizine, bet ir emocine prasme. Kai nustojame kovoti su savimi ir pradedame gyventi savo natūraliu ritmu, dingsta įtampa, mažėja stresas, susiderina hormoninė sistema, dingsta nuolatinis emocinis alkis. O žmogus pagaliau leidžia sau būti – ne tobulu, o tikru.