Kūnas yra pati sąžiningiausia mūsų esybės dalis. Jis nemoka apsimesti, nemoka meluoti, nemoka ilgai tylėti. Kai protas randa paaiškinimus, kai emocijos stumiamos gilyn, kai „reikia“ tampa svarbiau už „jaučiu“, kūnas ima siųsti žinutes. Iš pradžių tyliai – nuovargiu, nemiga, įtampa. Jei jo negirdime, jis pradeda kalbėti garsiau – skausmu, uždegimu, liga.
Liga nėra bausmė. Ji nėra ir atsitiktinumas. Labai dažnai tai signalas, kad kažkur savyje ilgą laiką gyvenome prieš savo tiesą. Kad per ilgai kentėjome, per daug prisitaikėme, per mažai klausėme savęs. Kūnas tiesiog nebeturi kito būdo būti išgirstas.
Kiekvienas simptomas – tai ženklas. Ne visada aiškus, bet labai svarbus. Kai skauda nugarą, dažnai tai kalba apie per didelę naštą, atsakomybę, kurią nešame vieni. Kai sutrinka kvėpavimas, gali būti, kad gyvenime nebeliko erdvės, laisvės, lengvumo. Skrandis dažnai reaguoja į tai, ko „negalime suvirškinti“ – situacijų, žmonių, sprendimų. O širdis neretai suserga tada, kai per ilgai gyvename ne iš meilės, o iš pareigos ar baimės.
Kūnas labai jautrus emocijoms, net ir toms, kurių mes patys sau nepripažįstame. Neišreikštas pyktis kaupiasi raumenyse, sąnariuose, žarnyne. Ilgalaikis liūdesys silpnina imunitetą. Nuolatinis nerimas išbalansuoja hormoninę sistemą. Ir tai nereiškia, kad „viskas galvoje“. Tai reiškia, kad kūnas ir psichika yra viena sistema, kuri visada siekia pusiausvyros.
Svarbu suprasti: kūnas niekada neveikia prieš mus. Net liga dažnai yra bandymas mus apsaugoti. Sustabdyti, kai mes patys nesustojame. Priversti pailsėti, kai ignoruojame savo ribas. Atitraukti nuo situacijos, kuri mus lėtai naikina. Kartais liga tampa vieninteliu teisėtu būdu pagaliau pasirūpinti savimi.
Ką daryti, kai kūnas suserga? Pirmiausia – ne kovoti su juo. Ne pykti ant savęs, ne kaltinti kūną dėl „silpnumo“. Vertingesnis klausimas būtų ne „kaip greičiau tai pašalinti“, o „ką tu man bandai pasakyti?“. Ką aš per ilgai ignoravau? Kur save išdaviau? Kur gyvenau ne savo ritmu?
Tai nereiškia atsisakyti medicinos ar gydymo. Priešingai – sąmoningas požiūris jungia abu dalykus. Gydome kūną, bet kartu klausomės jo žinučių. Keičiame ne tik simptomą, bet ir priežastį – mąstymą, santykius, gyvenimo būdą, vidinius sprendimus.
Kai žmogus pradeda girdėti kūną, keičiasi viskas. Jis pradeda anksčiau pastebėti nuovargį, anksčiau sustoti, anksčiau pasakyti „ne“. Jis nebelaukia, kol kūnas „rėks“. Atsiranda pagarba sau.
Kūnas yra mūsų sąjungininkas visą gyvenimą. Jis pirmas pajunta, kai einame ne tuo keliu, ir pirmas džiaugiasi, kai grįžtame į save. Ir kuo anksčiau išmokstame jį girdėti, tuo rečiau jam tenka kalbėti per ligą.
Kartais pasveikimas prasideda ne nuo vaistų, o nuo vieno sąžiningo vidinio sprendimo: gyventi taip, kad kūnui nebereikėtų sirgti, jog būtų išgirstas.
Skaityti komentarus