Viena svarbiausių asmenybių, nutraukusių Šaltąjį karą (1946–1991), buvo britų premjerė Margaret Thatcher. Svarbiausias jos politikos momentas buvo ištarti šiuos žodžius: „Man patinka ponas Gorbačiovas. Galime dirbti kartu.“ Ji padėjo įtikinti Ronaldą Reaganą, kad Michailas Gorbačiovas skiriasi nuo ankstesnių Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinių sekretorių. Ir jis tikrai skyrėsi nuo jų. Tuomet ši sąjunga subyrėjo. J. Bidenui ir V. Putinui lygiai taip pat reikia „dirbti kartu“.

V. Putinas nėra demokratas. Boriso Jelcino įpėdinis V. Putinas į prezidento postą atėjo iš premjero posto ir pasirodė esąs labiau kompetentiškas bei autoritariškas. Tačiau jis niekada nebuvo itin nusiteikęs prieš JAV. KGB darbuotojai paprastai nebūdavo fanatiški ideologai, greičiau ciniški ir žemiški žmonės.

Po Rugsėjo 11 dienos teroro aktų V. Putinas buvo pasirengęs padėti JAV. Rusija pridengė JAV operacijas Afganistane. Net šiandien tarp Amerikos ir Rusijos nėra konfliktų fundamentalių interesų sferoje. Nėra ir jokių teritorinių pretenzijų, globalaus konkuravimo, priešiškų ideologijų. Rusijos Federacija – tai persikūnijusi Rusijos imperija be nerusiškų valdų.

Deja, Vašingtonas ir Briuselis praleido šansą susidraugauti su V. Putinu. Tačiau V. Putino Rusija nėra grėsmė JAV ir nė neketina jų pulti. Net Europos šalims vargu ar gresia Rusijos ataka.

Amerikai atėjo laikas susitarti su Rusija. Tačiau J. Bidenas jau spėjo pavadinti Maskvą grėsme, o Kinija – konkurente. JAV turi liautis plėsti NATO, o juolab grasinti į ją priimti Sakartvelą ir Ukrainą, antraip konfliktas – neišvengiamas. Tuo tarpu Maskva turi liautis palaikyti ukrainiečių separatistus, o Kijevas privalo laikytis susitarimo suteikti didesnę autonomiją Donbasui.

Vašingtonas jau žino, kas yra Šaltasis karas. Žinant, kad horizonte pasirodė vis galingėjanti Kinija, Amerika turėtų vengti naujos konfrontacijos su Rusija.

Šaltinis