Dažnai pamirštamas vienas svarbus aspektas. Iranas nėra tik dabartinis režimas. Tai civilizacija su gilia istorine tapatybe, siekiančia persų laikus. Tai visuomenė, kuri, nepaisant vidinių skirtumų, išorinio spaudimo akivaizdoje gali konsoliduotis.

Ir čia atsiranda esminis klausimas. Ar buvo realiai tikimasi, kad sistema subyrės iš vidaus? Kad kariuomenė ar visuomenė ims organizuoti perversmą?

Kol kas realybė rodo priešingai.

Buvo kalbama apie greitus scenarijus, apie 48 valandas, apie režimo griūtį. Bet tokie vertinimai jau kartą istorijoje buvo klaidingi. Lygiai taip pat buvo tikimasi, kad Ukraina nesipriešins.

Didžiausia klaida tokiose situacijose yra neįvertinti visuomenės atsparumo.

Kitas svarbus momentas. Šis konfliktas aiškiai parodo, kad šiuolaikinis karas vyksta nebe tankais ir teritorijų užėmimu. Jis vyksta nuotoliniu būdu. Raketos, dronai, nuotoliniai smūgiai.

Ir tai keičia viską.

Kiekviena valstybė šiandien turi suprasti vieną dalyką. Nebėra saugių atstumų. Nebėra geografinės apsaugos. Klausimas nebe ar pasieks, o kada ir kaip.

Todėl bet koks bandymas spręsti tokius konfliktus sausumos invazijomis būtų katastrofiškas. Tai reikštų milžiniškus nuostolius ir neprognozuojamą eskalaciją.

Logiškiausias kelias tokioje situacijoje yra ne maksimalus eskalavimas, o išėjimo strategija.

Nes kuo ilgiau konfliktas tęsiasi, tuo daugiau į jį įsitraukia kitų jėgų. Regionas destabilizuojasi, atsiranda nauji židiniai, stiprėja radikalios struktūros.

Ir čia atsiranda platesnis geopolitinis efektas.

Kiekviena klaida tokiame konflikte turi ne tik karinę, bet ir politinę kainą. Ji keičia rinkimus, keičia valdžias, keičia visuomenių nuotaikas.

Todėl šiandien svarbiausias klausimas nėra, kas laimės vieną ar kitą mūšį.

Svarbiausias klausimas yra, kas supras, kada SUSTOTI.