Kaip europietė galiu drąsiai pasakyti: dešimtmečiais buvome svetingi. Tačiau yra milžiniškas skirtumas tarp kelių svečių priėmimo į savo namus ir tarp to, kai esi iš jų išstumiamas nepageidaujamų svetimųjų. Pridėkime prie to išaugusius išžaginimų, nusikalstamumo ir nesaugumo rodiklius – ar reikia stebėtis, kad žmonės pasiekė lūžio tašką?
Tai nėra apie rasizmą. Tai apie savigyną. Tai apie išlikimą. Tai apie mūsų paveldo, kultūros ir tradicijų išsaugojimą – lygiai taip pat, kaip imigrantai gerbia savąsias savo kilmės šalyse.
Tad kodėl mums neleidžiama švęsti, kas esame, savo gimtojoje žemėje? Kodėl tai pasmerkiama kaip nuodėmė? Ši inversija – stulbinanti.
Labiausiai neramina tai, kad pyktis sąmoningai kurstomas taip, jog jis virstų riaušėmis ir smurtu – nes būtent to jie ir siekia. Masinė migracija į Europą nebuvo atsitiktinumas, tai buvo planas nuo pat pradžių. Chaosas – tai priedanga, „problema“, kurią jie patys sukuria, kad vėliau galėtų pasiūlyti „sprendimą“: dar daugiau stebėsenos, dar daugiau kontrolės, skaitmeninius ID ir tai, kas liko iš mūsų laisvės, atėmimą.
Turime stovėti tvirtai. Turime atsiimti savo namus ir tautas, bet kartu būti pakankamai išmintingi, kad nebūtume įvilioti į neapykantą ar kraujo praliejimą. Jei pasiduosime smurtui – jie laimės, o mes pralaimėsime.
Skaityti komentarus