Kai 2002 metais atvažiavau studijuoti į šalies sostinę, Vilnius man atrodė kaip koks prabangiausias Manheteno rajonas - viskas buvo taip modernu, progresyvu, futuristiška.
Prišnerkštame LMTA bendrabutyje vietų neliko, tad teko ieškotis pigaus būsto - pavyko išsinuomoti vieną kambarėlį Karoliniškėse, daugiaaukščiame priešais pat nuolat zujantį Laisvės prospektą. Gyvenau kartu su geros širdies pagyvenusia žyde, kuri man už menkutį nuomos mokestį net sriubos išvirdavo, o pati su sūnumi glaudėsi kitame kambaryje. Butas buvo kuklus, pro langus žiemą kiaurai košė vėjas, o vasarą - automobilių keliamos dulkės. Kartą, grįžus po atostogų, radau šeimininkę džiaugsmingai tvarkantis po namus. Įėjus į savo kambarėlį nustebau pamačiusi naujutėlaičius blizgančius plastikinius langus. Nustebusi pažvelgiau į senolę, o ji man sako: “Čia Zuokas. Vilniaus meras Artūras Zuokas. Mums visiems, namo gyventojams sudėjo. Nemokamai. Nes žada naują tiltą statyti, bus daug dulkių ir triukšmo.” Jos akyse žibėjo dėkingumo ašaros.
Štai taip pirmąkart išgirdau šitą pavardę ir štai taip pirmąsyk pajutau simpatiją visiškai nepažįstamam žmogui.
Vėliau sekė kitos nuostabos - Pieninės gatvės virtimas į iškiliausią dangoraižių rajoną, dviračių takų vajus ir dar daugybė, daugybė inovatoriškų idėjų, kurios nejučiomis mano šiaulietišką dūšią keitė ir kėlė didžiuotis savo naujaisiais namais - VILNIUMI.
Ir todėl dabar, nė nemirktelėjusi balsuosiu už žmogų, kurio rankomis sostinė tapo verta savo vardo.
Vilnius vertas sužydėti ir vėl. KULTŪRA
P.S. Tai yra mano asmeninė nuomonė, su niekuo nederinta, neužsakyta, neapmokėta, ne politinė reklama.
Vardan Tos!
Skaityti komentarus